Pernykštis „aš neisiu, tu neisi, jis neis, mes neisime“ parodė: boikotas yra ta tema, tas nuomonių mačas, kuriame nėra lygiųjų. Arba – arba. Arba esi už, arba esi prieš. Būsi mano likimo draugas. Arba mano kasdienybės priešas.
Ir štai aš jau pagavau įremtą skaitytojo žvilgsnį, kuriame parašytas klausimas: „O tu esi už prekybos centrų boikotą ar prieš?“ Tas rūstus žvilgsnis, tas tiesmukiškas klausimas reikalauja tiesmukiško atsakymo „taip“. Arba „ne“. Ką gi – pabandysiu visais įmanomais būdais išsisukti nuo tiesaus atsakymo. Nes tiesa, mano nuomone, slypi kitur.
Kas yra boikotas ir kodėl jis taip vadinasi? Išsamiausiai į šį klausimą atsakytų ponas Charlesas Cunninghamas Boycottas, nes iki jo pasaulis paprasčiausiai nežinojo, ką reiškia šis žodis. Ponas Boycottas buvo geras ir sąžiningas vadovas: šis britas XIX amžiaus pabaigoje administravo Airijos lordo, Ernio grafo žemes, kurias nuomojo ir dirbo vargetos airiai. Vieną dieną lordo įgaliotinis pastebėjo keistą dalyką: su juo niekas nesisveikina. Nenukelia skrybėlės. Neparduoda tabako. Nepristato laiškų į pašto dėžutę. Ponas Boycottas nustebęs pamatė, kad jo net nepastebi. Tarsi jo – lordo įgaliotojo administratoriaus nė nebūtų.
Galiausiai misteris Boycottas pasiskundė Londonui ir paprašė „Times“ žurnalistų pagalbos. Žurnalistai atvyko ir sultingai aprašė iki tol neregėtą protesto formą. Administratoriui buvo skirta kariškių apsauga, tačiau tai nieko nepakeitė. Airiai ir toliau ignoravo poną Boycottą. Anglų kalba praturtėjo naujadaru „to boycott“, jį beregint pasigriebė prancūzai (boycotter) ir vokiečiai (boykottieren).
Ir štai šiandien mes irgi, užuot šventę Valentiną, svarstome: atiduoti ar ne pagarbą ponui Boycottui.
Šiaip ar taip, po pirmosios istorijoje boikoto akcijos buvo daug įvairių boikotų. Sėkmingų, patetiškų, idiotiškų. Dažniausiai ir aršiausiai boikotuojami maisto produktai ir jų gamintojai. Paties ilgiausio – dešimtmečius trukusio boikoto tikslas – priversti atsisakyti „Nestle“ pieno miltelių kūdikiams gamybos. Nepaisant masinio ir gerai organizuoto tarptautinio boikoto šveicarų maisto koncernas yra toks, koks yra: turtingas ir galingas.
Boikoto akcijomis buvo spirginamas ir greitojo maisto užkandinių tinklas „McDonald‘s“. Visi matome, kaip iš esmės pasikeitė „McDonald‘s“ valgiaraščiai, bet ar tai boikotų rezultatas? Analitikai nutyli. Smarkiai ir intensyviai boikotuojama Europoje buvo ir „Coca Cola“, tačiau Kalėdų seneliai televizorių ekranuose ir toliau dovanoja raudonus buteliukus.
Italijoje kone kasdien kas nors kam nors skelbia boikotą. Nuolat girdžiu: „Nepirkite jokių krevečių, nevalgykite tų sausainių, neragaukite iš tos šalies atvežtų ananasų...“
Aš gyvenu šalyje, kurioje vyksta bene daugiausiai įvairių protestų, boikotų, streikų, kolektyvinių nepaklusnumo akcijų. Italijoje kone kasdien kas nors kam nors skelbia boikotą. Nuolat girdžiu: „Nepirkite jokių krevečių, nevalgykite tų sausainių, neragaukite iš tos šalies atvežtų ananasų...“ Mes čia visi esame šiek tiek pavargę nuo latentiniame boikote prarūgusios kasdienybės.
Ir žinote ką – turbūt vienintelė tos kasdienybės institucija, kuriai Italijoje neskelbiami boikotai yra... prekybos tinklai.
Kodėl? Bandau spėlioti. Galbūt todėl, kad mūsiškių tinklų rinkodariniai šūkiai yra mužikiškas egoizmo formų skatinimas: „Tai, ko reikia“. Arba: „Tai, ko noriu“. Įžengiu Romoje į „Conad“ prekybos centrą ir mane pasitinka „Persone oltre le cose“ (asmenybės svarbiau už daiktus). Arba į nedidelę „CRAI“ parduotuvę: „Nel cuore dell‘Italia“ (Italijos širdyje).
Prekybos centrą norisi boikotuoti tada, kai jame agresyviai burzgia prekybinių antkainių gamybos mašina. Tada, kai jis tik parduoda ir nieko nenori žinoti apie tuos, kurie perka ir tuos, kurie tiekia prekes. Kai tampa uždaru pasauliu, kuris stengiasi kuo mažiau kreipti dėmesį į tai, kas vyksta anapus automobilių stovėjimo aikštelės.
Apie tai pirmąsyk pagalvojau 2003-iųjų vasarą, kai nuo nepakeliamo karščio žmonės mirdavo tiesiog gatvėje. Prekybos centrai pakvietė vyresnio amžiaus pirkėjus, neturėjusius namuose oro kondicionierių, vidurdienį praleisti vėsiose prekybos salėse. Keistas buvo vaizdas: senukai apsigyvenę prekybos centruose.
Šiuo metu Italijoje vyksta aršus visų maisto produktų, kurių sudėtyje yra palmių aliejaus, boikotas. Kas jį pradėjo? Isteriškos ekologiškos egzistencijos žynės? Ne. Prekybos tinklas „Coop“ nelaukė, kol prasidės pirkėjų boikotas. Tinklo strategai nutarė patys mesti pirštinę galingiausiam, milijardus sukančiam maisto gigantui „Ferrero“. Ir sulaukė klientų aplodismentų: tai buvo itin sėkminga prekybos akcija.
Žemės drebėjimas? „Coop“ praneša: vienas mūsų „pecorino“ sūrių tiekėjas liko be gyvulių. Bet tinklas nesiūlo savo klientams specialia akcija paremti tiekėją. To dar betrūko... Tinklas praneša pirkėjams: „Jūs ir toliau pirksite tą Abruco „pecorino“ sūrį, nes mes nutarėme padovanoti nelaimės ištiktam sūrininkui šimtą avių vietoje šimto pražuvusių“.
Tiekėjai... „Conad“ prekybos tinklas mane bando supažindinti su artišokų augintojais, nes bijo, kad aš nepatikėsiu, jog artišokai vietiniai, Lacijaus, o ne iš Egipto. Prekybos tinklas man šnabžda: „rūpinamės ne tavimi – klientu, o savo tiekėjais – mėsininku, sūrininku, žvejų kooperatyvu. O jau jie pasirūpins tavimi...Tu netiki, kad mes su savo tiekėjais esame draugai, o ne priešai? Nueik ir paklausk“.
Prekybos tinklo nesinori boikotuoti tada, kai jis suvokia savo strateginę misiją: maitinti valstybę. Laimėje, varge, sveikatoje ir ligoje. Nesinori jo boikotuoti ir tada, kai tavo prekybos tinklas deklaruoja: „Esu socialinių, ekonominių procesų priekyje“. Užuot laukęs, kol susivoksi tu ir akcijų pasiūlymuose nebesusigaudanti tavo senelė, o tada pažiūrėsime...
Žinoma, jeigu prekybos tinklo strateginė misija surašyta kasos čekyje ir tiek žinių, tada... Eikite ir viską papasakokite dėdei Charlesui Boycottui.
