Paulius Jurkevičius: Pasakyk, kas tau reguliuoja maistą, ir aš kai ką pasakysiu

Praėjusį šeštadienį viešai pasidžiaugiau: dietologai vis mažiau kamuoja savo pacientus žarnyno valymais. Paskui nusistebėjau: dietologai nesupranta alyvuogių aliejaus esmės. Ir va, rezultatas: žinoma dietologė, docentė Edita Gavelienė man „išrašė“ klizmą: „Licencijuoti gydytojai dietologai neužsiima ir neužsiėmė, kaip Jūs rašote „žarnų plovimu“. Gydytojas dietologas pacientui, varginamam vidurių užkietėjimo, gali rekomenduoti valomąją klizmą po to, kai kiti metodai (pirmiausia mitybos terapijos) nepakankamai efektyvūs“.

Nieko kito nelieka, kaip atsiprašyti licencijuotų dietologų, kurie žarnyną plauna, kiek supratau ne visais negalavimų atvejais, o tik tada, kai kamuoja vienas konkretus negalavimas ir liuosuojantys nebepadeda. Tai aš ir atsiprašau. O skaitytojams kokia iš to nauda?

Labai konkreti – tiek sveikatos, tiek finansų prasme. Trys iš viso naudos punktai: 1) jeigu jums prirašo žarnyno plovimą, tai neskubėkite plauti. Pasidomėkite, ar gydytojas, kuris prirašė yra gydytojas, o jeigu taip – ar jis turi licenciją tokiems darbams. 2) Jeigu pučia pilvą, jeigu liemens apimtis nepatinka ir jeigu mamų forumas plyšta nuo rekomendacijų „valykitės“, tai dar nereiškia, kad reikia taip daryti, kaip mamų forumas daro. 3) Įvairios grožio (šiuo atveju – žarnyno) procedūros yra mados reiškiniai. Vakar visiems reikėjo, rytoj niekam nebereikės. Tai kuriems galams pinigus dietologams kišti?

Oj, vėl atsiprašau: norėjau pasakyti – nelicencijuotiems dietologams, tiems – nelabai tikriems. Na, bet patys matote – taip išeina savaime: ši sąvokų samplaika (dietologas – žarnyno valymai) yra tvirtai prigijusi, ji tiesiog sėdi ant liežuvio galo ir laukia. Dėl šitos pseudodietologinės binomijos aš neatsiprašysiu. Kodėl turėčiau? Jeigu tokie dalykai prigijo, jeigu kažkas pravalė tūkstančius žarnynų ir sudirbo licencijuotų dietologų įvaizdį, tai kodėl turėčiau atsiprašyti?

Šią savaitę Europoje buvo minima sveikos mitybos diena, ta proga Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto profesorius Rimantas Stukas pasakė: „Jei apsisprendėte kardinaliai keisti savo mitybą, būtinai pasikonsultuokite su „tikru“ mitybos specialistu, turinčiu bazinių žinių. Ne su mitybos „žinovu“ ar su žmogumi, kuris šiaip ja labai domisi”.

Nežinau, kodėl profesorius žodį „tikras“ parašė su kabutėmis. Tyčia ar netyčia, bet probleminį nervą užkabino: tikras ar netikras mitybos specialistas? Pasiskaitęs ar pasimokęs? Gerbiamieji docentai ir profesoriai – šito mes – norintieji sveikai maitintis ir žarnyną teisingai prižiūrėti, šito mes nežinome. Nesusigaudome. Jeigu kardiologas šveičia žarnas, o ginekologas pasakoja apie širdį, jeigu bronchito specialistas aiškina apie kremą raukšlėms lyginti ir t.t., tai čia jūsų – licencijuotų specialistų problema, o ne mūsų.

Jeigu taip ir toliau, tai pas mus, matyt, bus kaip Italijoje: dietologų asociacija duoda į teismą vadinamųjų nutricionistų – mitybos specialistų luomą. Mitybos specialistų luomas samdo advokatus ir kviečia į teismą dietologus. Na, o paskui išnyra nacionalinė dietistų sąjunga ir apkarpo sparnus tiek vieniems, tiek kitiems.

Kas iš to laimi? Kas ten žino. Galiu nebent pasakyti, kas pralaimi. Mes visi - sveikos mitybos ištroškusieji. Galiausiai susigriebiame spalvotą žurnalą, ten randame dailią pafotošopintą moterį, kuri mums liepia taip valgyti, kad taip atrodytume, ir mes taip ir darome.

Galite ant manęs ir toliau pykti, licencijuoti dietologai, bet mitybos specialistės „iš asmeninės patirties“ jus dažnai aplenkia, apšauna. Ir nebūtinai todėl, kad „mitybininkės“ moka meiliau žurnaluose ir portaluose šypsotis, su žiniasklaida noriai bendrauja, charizmatiškas knygas leidžia. Netgi ne todėl (nors šiek tiek, žinoma, pijaras suveikia, jis visada anksčiau ar vėliau suveikia).

Netikras mitybos specialistas žino, kad jis netikras. Žino savo didžiausias spragas – fundamentalių žmogaus anatomijos, fiziologijos, chemijos, biochemijos žinių trūkumą. Kuo jas užkiša? Ne tik rinkodariniu mokėjimu sulįsti žmogui į dūšią. Mitybos guru nebijo juodo neprestižinio darbo: studijuoti, analizuoti maisto produktus. Kas yra tame jogurte? O kuo skiriasi „Barilla“ makaronai nuo „De Cecco“ (niekuo nesiskiria – aut. past.)? Kokia yra „tarybinių“ dešrelių sudėtis ir ingredientai? Visi šie dalykai vartotojui rūpi, nes atsidūręs prieš 5 metrų ilgio, 2 metrų aukščio majonezo lentyną jis karštligiškai ieško atsakymo – kuris sveikesnis? O ten visi sveikesni, visi – „be“ kažko, nes taip maisto pramonė sureguliuoja.

Licencijuoti dietologai – mokslo žmonės, jie matė, kaip atrodo išskrostas lavonas. Jie žino, kaip atliekama skrandžio echoskopija ir kodėl kapučino puodelis porai valandų pristabdo virškinimą. Jie daug visko žino. Bet į maisto produktų etiketes ir technologinius maisto pramonės triukus nelabai gilinasi. Sako ir rašo – „fermentinis sūris“. Suteikia vertingą patarimą: būkite atsargūs, nevalgykite per daug fermentinio sūrio! Palaukite, daktare! Kas yra fermentinis sūris? Ar jūs čia parmezaną turite galvoje? Ar kokį nors olandišką puskietį? Kiek pasaulyje esama sūrių, kurių gamyboje naudojami fermentai? Dešimt? Šimtas? Tūkstantis? Jie visi vienodi?

Grįžkime prie praėjusio šeštadienio temos – „extravirgin“ alyvuogių aliejaus. Dėkoju docentei E.Gavelienei, kuri viešai spaudos konferencijoje į klausimą „ar lietuvių ir italų (graikų, ispanų) kepenys vienodai reaguoja į alyvuogių aliejų?“ nepradėjo pasakoti apie rapsus, o tiesiai šviesiai atsakė „taip!“

Taigi dabar licencijuotieji (kurių aš tik ką atsiprašiau) tepaklauso manęs, nelicencijuoto vadovėlio „Knyga apie ypač tyrą“ autoriaus: jau senokai jūsų kolegos Europoje nusprendė, kad svarbiausia alyvuogių aliejaus sveikatingumo savybė nėra jo rūgščių sudėtis (čia jį lenkia mūsiškis linų sėmenų ir kai kurie kiti). O polifenoliai – biokompostai, kurių dėka alyvmedžio vegetacija gali trukti šimtus, tūkstančius metų!

Kur slypi problema? Ji slypi žinojime/nežinojime, kad prekinis alyvuogių aliejaus apibūdinimas „extravirgin“ taikomas tiek visiškai beverčiam šlamštui, tiek vertingam produktui, kurio gal ir reikėtų suvartoti du šaukštus per dieną. Žinojime/nežinojime, kad alyvuogių aliejaus kokybė ir sveikatingumas nustatomas labai paprastai – empirinio ragavimo būdu, o ne skaitant gamintojų pasakas etiketėje.

Beje, žadu pasakoti šiuos dalykus mokiniams mokyklose. Nupiešiu lentoje liežuvį, liepsiu paragauti ir pažymėti tas liežuvio sritis, kuriose aliejaus skonis „duria“. Bandysime drauge suprasti, ką visai tai reiškia.