Galimas daiktas, kad bus šiek tiek geriau, nes turėsime įvairių patogumų. Mobilaus ryšio sparta pasaulyje, o ypač pas mus bus labai sparti – kokie 17 G. Už Europą balsuosime ne popieriukais. Kiekvienam balsuojančiam bus išduoti asmeniniai mikroskeneriai: įjungei, pasakei garsiai už kokį sąrašą, už kokią Europą balsuoji, ir balsas keliauja į VRK. Patogu, nes galima pareigą atlikti žvejojant arba drybsant prie jūros. Galimas daiktas, nereikės net pasakyti – užteks įjungti ir pagalvoti.
Ta prasme: nebereikės rūpintis, kad kažkur kažkas valgo ir geria skaniau, sveikiau, pigiau.
Kita vertus, bus šio bei to mažiau. Pirmiausiai nebus mūsų. Be to, kažin ar reikės balsuoti už Europą. Jeigu ji vis dar bus, tai nebent apstatyta aukštomis sienomis, kurios sergės itin suverenių valstybių žmonių, prekių, idėjų, nuotaikų, tikėjimų, gyvenimo būdo judėjimą. Greičiausiai nebus galima vykti svetur paatostogauti, nes nebeliks turizmo. Šis liberastinis marazmas bus panaikintas, nes suteikia nereikalingų galimybių pabūti ten, kur švelnesnis klimatas, skanesnis maistas, kažko daugiau, kažko mažiau.
Savaime aišku, neliks daugybinės pilietybės, imigrantų ir emigrantų. Be to, kiekviena suvereni valstybė apsirūpins nuosava, suvereniems poreikiams pritaikyta religija. Savaime lyg ir aišku – katalikų tikėjimas kaip transnacionalinė konfesija bus uždraustas, nes nieko transnacionalaus negalės būti. Todėl aršiausiems katalikams, matyt, teks grįžti į katakombas.
Na, bet mes savaitgaliais šiame portale diskutuojame ne apie politiką, o apie patį niekingiausią ir patį būtiniausią gyvastingumui palaikyti reikalą – apie maistą. Tai čia visko liks labai mažai. Bet kokybė bus normali, pritaikyta visų poreikiams, visų sveikatai ir visų galimybėms. Ta prasme: nebereikės rūpintis, kad kažkur kažkas valgo ir geria skaniau, sveikiau, pigiau. Neliks veganų, žaliavalgių, mėsėdžių – bus viena išvestinė naujavalgių tipologija. Viskas bus apskaičiuota, sunormuota, aptarta, sureguliuota. Savaime aišku, nebeliks antipatiškų, amžinai dėl ko nors nepatenkintų tipų, kurie save vadina gurmė. Gurmanai tai turbūt liks, nes jiems rūpi sočiai pavalgyti, šis poreikis, matyt, bus nesunkiai integruotas į sunormintos mitybos programą.
JTO biologinės įvairovės platformos IPBES specialistai pranešė, kad per pastaruosius 70 metų sunaikinome maždaug tris ketvirtadalius bioįvairovės komponentų.
Medžiagą niūrioms pranašystėms renku seniai. Prieš ketvertą metų Milane pasaulinėje parodoje EXPO lankiausi nelabai išvaizdžiame „Slow Food“ paviljone. Jo centre stovėjo smėlio klepsidra. Smėlio smiltys kapsi, o tuo metu visko lieka mažiau. Per metus prapuola 27.000 augalinės ir gyvulinės įvairovės rūšių. Per valandą išnyksta 3 rūšys. Pastovėjęs prie klepsidros 20 minučių jau gali lenkti pirštą – 1 rūšimi mažiau.
Prieš mėnesį Paryžiuje posėdžiavę tarpvyriausybinės JTO biologinės įvairovės platformos IPBES specialistai pranešė, kad per pastaruosius 70 metų sunaikinome maždaug tris ketvirtadalius bioįvairovės komponentų, kuriuos žmogus tiesiogiai ar netiesiogiai naudojo maistui 10.000 metų. Visa tai nutiko mūsų patogumui. Nes jeigu kažkas sako, kad apie viską pagalvota, tai reiškia, kad pagalvota apie logistiką, pakavimą, rinkodarą, labdarą, darbuotojų algas, akcijas ir daugybę kitų sudėtingų dalykų. Žinoma, pagalvota ir apie maisto kainą. Ji turi būti tokia, kad atrodytų, jog apie ją labiausiai pagalvota.
Na, o toks dalykas, kaip, pavyzdžiui, bulvių arba agurkų, arba obuolių veislinė įvairovė yra labai paprastas: buvo daug, o liko tos veislės, kurios geriausiai prisitaiko prie klimato, glifosato ir mažų kainų rinkodaros. Klepsidra kapsi. Olandija po truputį įsitvirtina jūsų sandėliuke, jūsų šaldytuve, jūsų sode ir darže.
Užsiminiau, kaip bioįvairovė sutaria su maisto pramone, kaip rinkodara vairuoja mūsų skonio ateitį. Verta pakalbėti ir apie tai, ko galbūt jau nebeliks visiškai greitai, nes vyksta tam tikri siaubingi procesai. Taip yra: mes ginčijamės apie kandidatus ir sąrašus, o tuo metu jie vyksta. Mūsų žemės ūkis stumdo ministeriją iš vienos vietos į kitą vietą, o tuo metu jie vyksta.
Nesakykite, kad neperspėjau: diena, kai salotas paskutinį kartą pagardinsime alyvuogių aliejumi artėja nustatytu greičiu. Alyvmedžių maras progresuoja. Pietų Italijoje – Apulijoje užkrėsta maždaug 2000 kv. kilometrų teritorija, kurioje žaliuoja 22 milijonai alyvmedžių. Įsivaizduokime, kad visas Vilniaus rajonas yra užsodintas alyvmedžiais. Po keleto metų šis plotas pasmerktas tapti dykuma. Nudžiūvusių stagarų tankyne siaubo filmams statyti.
„Xylella fastidiosa“ – gramnegatyvi patogeninė bakterija į Italiją atkeliavo iš Olandijos uosto Roterdamo 2013 metais. Ji sunaikina alyvmedžio „kraujotaką“ – limfodrenažo sistemą ir per keletą mėnesių medis nebegalėdamas įsisavinti vandens nudžiūsta. Maras juda iš pietų į šiaurę 2 kilometrų per mėnesį greičiu. Skaičiuojame: Italijoje iš viso yra 150 milijonų alyvmedžių, dabar liko 128 milijonai, po 20 metų liks pusė, po 40 metų – nebeliks nė vieno.
„Xylella“ jau pasirodė ir atakuoja alyvmedžius Prancūzijoje, Ispanijoje, Portugalijoje, Graikijoje. Pasiekė ir Vokietiją, – čia bakterijos graužia ne alyvmedžius, o vaismedžius, vynmedžius. Europos maisto saugos agentūros EFSA specialistai ištyrę alyvmedžių maro židinius Apulijoje teigia: šiuolaikinis agronomijos mokslas kol kas yra bejėgis prieš „xylellą“. Vienintelė išeitis – masiškai kirsti medžius: sergančius ir sveikus – profilaktiškai. Pabandykite tai pasakyti ūkininkui: „Kirsk medį, kuriam 300 metų“. Ūkininkas suspaudžia kumščius ir atsako: „Geriau kirsk mane!”
Priminsiu: alyvmedis yra universalus Vakarų pasaulio vertybių simbolis. Graikiško žodžio „elaion“, lotyniško „oleum“ etimologinė plėtra žymi Europos ribas.
Briuselyje išrinkti žmonės murma, kad be alyvuogių aliejaus išgyventi galima. Esą yra ir kitokių riebalų – palmių aliejus, margarinas, rapsai. 1,3 milijardo eurų praradusiai Apulijai Briuselis pasiūlė 8 milijonus ekspertizei, kuri baigėsi verdiktu: kirsti. Šiaurės Europa kiek anksčiau ne kartą sakė, kad migrantai yra Pietų Europos problema. Dabar sako, kad alyvmedžių maras – dar viena kažkieno problema.
Priminsiu: alyvmedis yra universalus Vakarų pasaulio vertybių simbolis. Graikiško žodžio „elaion“, lotyniško „oleum“ etimologinė plėtra žymi Europos ribas. Alyvmedis – tai vakarietiškasis dvasingumas, krikščioniškas sakralumas, sveikata, ilgaamžiškumas. Apsivalymo, taikos ir klestėjimo ženklas. O alyvmedžio išlikimo drama – tai Europos likimo paradigma.
