Mūsų metai... Jie irgi buvo ne prastesni: ir mandri, ir skanūs, o kartais – ir visai nevykę. Kiekvieną šeštadienio vakarą ir sekmadienio rytą linksminau, kai ką gal liūdinau tekstais apie maistą. Apie maistą? Apie mus, mūsų užstalę, mūsų virtuvės griekus ir dorybes. Apie tai, ką turime, ko neturime, ko per daug turime.
Sausio mėnesį, pradėjęs rašyti apžvalgas, šiek tiek atsiprašinėjau: „Nenustebkite, šiame portale greta politikos komentarų atradę tekstą apie maistą“. Atsirado nauja valgytojų ir maisto vartotojų karta. Kadaise restorane prieš sėsdami valgyti eidavome plauti rankų. Dabar ką darome pirmiausiai? Traukiame išmanųjį, fotografuojame lėkštę, keliame į feisbuką ir vietoje deserto laukiame triženklio skaičiaus „laikų“.
Vidury žiemos svarsčiau apie virtuvės šefo profesiją. Anksčiau tėčiams būdavo gėda prisipažinti, kad atžalos karjera baigėsi virtuvėje. Virėjo profesija stabiliai voliojosi profesijų reitingų dugne. Bet jau artėja tas laikas, kai garsus virtuvės šefas bus labiau garbinamas už vieno sezono scenos žvaigždeles.
Vasario mėnesį šventėme ir garbinome valstybę. Keistai garbinome. Citavau tą liūdną šeštadienį štai tokį skaitytojo komentarą: „Ir aš ten buvau, dėjau ant tos 16 skersą. Ukmergė“. „Ta 16“ – tai Vasario 16. „Ten“ – tai nutriušęs Suvalkų prekybos centras. „Aš“ – tai Ukmergės gyventojas/a, praleidęs/usi automobilyje mažiausiai 6 valandas ir sukoręs/usi šventinės dienos proga 450 kilometrų maršrutu Ukmergė – Suvalkai – Ukmergė.
Taip jau išėjo: lenkai, kad ir šlėktos, bet supranta: reikia duonos kepaliuko, dešros, mėsos ir pieno už teisingą kainą! Be rinkodarinio popso, be akcijų, be viso to, kas prekybos ir pramogų centrą skiria nuo eilinės maisto prekių parduotuvės. Lenkai mums priminė: maistas yra vertybė. Ypač - jeigu iš savos, o ne iš svetimos žemės.
Mano tekstas apie pilvo pabėgėlius sulaukė daug piktų protestų. Todėl valstybės atkūrimo proga parašiau apie gastronominį patriotizmą. Kaip aš jį įsivaizduoju? Kai prie vieno stalo (retkarčiais) pietauja trys kartos: seneliai, vaikai, anūkai. Kai seneliai neleidžia tam tikrų valgių gardinti kečupu ir sugeba anūkams paaiškinti – kodėl. Kai yra mamos virtuvė, nes ji visada yra gastronominis patriotizmas. Gastronominis patriotizmas yra tada, kai vieno etnografinio regiono žmonės giriasi savo regiono duona, sūriais, patiekalais.
Apie „Sweet Root“ restoraną rašiau po „The Huffington Post“. Sigitas Žemaitis, Justinas Misius ir kiti „Sweet Root“ komandos nariai sugrąžino į restoraną Lietuvą. Išstūmė Ekvadorą (krevetės), Lenkiją (mėsa, pienas), Olandiją (pomidorai), Latviją (krienai). 95, o gal 99 proc. Lietuvos restoranų, pradedant „Stikliais“ ir baigiant „Čili“, siūlo vienaip ar kitaip pagamintas krevetes. „Sweet Root“ bus tie 5 arba 1 proc., kurie nesiūlo. Karpačo, Cezario salotų, avokadų taip pat nesiūlo.
Balandžio mėnesį užsiminiau apie gastropolitiką. Gardinsite lietuviškus pomidorus alyvuogių aliejumi? Nepamirškite: gardindami ginate Europą nuo IS teroristų, padedate pabėgėliams ir Šiaurės Afrikai. Iš ten be jokių muito mokesčių jau važiuoja 91 tūkstantis tonų pagardo jūsų vasaros salotoms, daržovėms, grybams, ant grilio keptoms žuvytėms.
Na, o pavasariui įsivažiavus, rašiau ne apie kalafiorus, o apie krevetes. Maždaug du trečdaliai rinkoje parduodamų krevečių atkeliauja iš pragaro. Jeigu jį pamatytume – kaipmat užspringtume, nors krevetė būtų visiškai tvarkingai išlukštenta.
Mielos, rausvos gurmaniškam stalui skirtos krevetės auginamos vandens telkiniuose, kuriuose kaupiasi vėžiagyvių ekskrementai, uždususios krevetės ir krevečių pašaro perteklius. Todėl: jeigu Marijonas Mikutavičius liautųsi šveitęs gruzdintas Ekvadoro krevetes, pasaulis nepasikeistų. Bet jeigu tie 40 tūkstančių, kurie spaudė patiktukus Marijono FB paskyroje, galvotų ne apie kainą, o apie tai, ką jie valgo, apie Ekvadaro ir Bangladešo krevetes, pasauliui galbūt šiek tiek būtų geriau.
Birželį įsėlino vasara, ir aš spėliojau, koks bus geriamo vandens dekoras restoranuose. Prognozės teisingos: ąsočiuose plūduriavo sodai, daržai ir akvariumų žuvytės. Ši idiotiška tradicija kol kas nemiršta. Lietuvos gelmėse trykšta vidutinės mineralizacijos citrinų raugas.
Įsivažiavus vasarai atsiprašinėjau, kodėl nedalyvauju geriausio restorano rinkimų projekte. Mane išgąsdino žodis „industrija“ – pramonė. Bijau konvejerių ir tiek... Žymiai rimtesnis tekstas liepos mėnesį buvo „Vive la France“ – po Nicos atentato. Prancūzija išmokė Europą ir visą likusį pasaulį gyventi taip, kad prieš mirtį nereiktų gailėtis. Pasakė, kas yra mise en place (pranc. stalo įrankių išdėstymas) ir kaip teisingai padengti stalą. Išdėstė, kas yra menù (pranc. valgiaraštis), ir ką po ko valgyti bei gerti.
Rugpjūčio mėnesį Druskininkų sūrių mugėje bendravau su mūsų sūrininkais. Laima Stankeviča iš Varėnos rajono turi sūrių ūkį „Laimingi sūriai“. Klausiau, kodėl tie sūriai turėtų būti laimingi. „Todėl, kad laimingi tie, kurie juos daro“ – atšovė moteris. Neatlyžau: kodėl turėtų būti laimingi tie, kurie juos daro? „Todėl, kad mes su vyru norėjome gyventi geriau. O geriau, vadinasi, lėčiau“ – aiškino Laima. Štai jums ir lietuviška lėto maisto filosofija.
Rudeniop buvo aktuali rinkimų tema. Bandžiau spėlioti, ar valstiečiai galėtų būti gero maisto partija. Nes mums tokios reiktų: maisto demokratijos požiūriu esame bananinė respublika, nes bananai prieinami visiems, o kalafiorai – nelabai. Ar valstiečiai tapo gero maisto partija? Spręskite jūs.
Spalis – idealus gurmė mėnuo. Derliaus mėnuo. Mūsų derlius? Menka meilė tarp restorano virtuvės šefo, kuris gamina, ir ūkininko, kuris augina. Tarp viryklės ir pievos. Tarp keptuvės ir ganyklos. Tarp aukšto lygio kulinarinės technikos ir aukštos kokybės maisto ingredientų.
Lapkričio mėnesį ieškojau vieno labai paprasto dalyko: valgymo malonumo. Juk vyksta juodas karas prieš valgymo malonumą, jis išskaidytas į atskiras kovas. Kova prieš cukrų. Kova prieš saldumynus. Kova prieš druską. Kova prieš mėsą. Kova prieš vyną. Kova prieš laiką, praleistą užstalėje. Kova prieš antsvorį. Kova prieš išlaidas kokybiškam maistui. Kova prieš save. Prieš skonį. Prieš malonumą.
Metų pabaigoje prašiau daktaro A.Verygos liautis žiūrėti į Lietuvą psichiatro akimis. Nes lietuviško tipo karas su vienam gyventojui tenkančiais statistiniais litrais yra pats keisčiausias visoje prohibicijos istorijoje. Užpuolama ne degtinė, o vynas, alus, silpnieji gėrimai. Akcizų patrankos taikiniu tampa vidurinioji klasė. Tie idealistai, kurie manėsi per trisdešimt metų supratę, kokiame vyne ieškoti vyšnių ir slyvų, kokiame – pipirų ir prieskonių aromato.
Linkėdamas sočių ir neprasto skonio metų prašysiu, kad nepyktų visi ant manęs pykę, jeigu nemažai apie maistą prirašiau. Nes ir mūsų klasikas, „grande“ Kristijonas kadaise ramino: „Kožnas viens bliūdus ir puodus pradeda tarškint, kad po tiek vargų ben kartą vėl pasidžiaugtų ir taip daug pardovytas dūšeles gaivintų...“
Iš Romos – „Felice Anno Nuovo“. Laimingų Naujųjų metų!
TAIP PAT SKAITYKITE: Paulius Jurkevičius: Paprastas ir beveik prarastas malonumas
