Atidesnis skaitytojas turbūt išsyk man paprieštaraus: ką tu čia vėjus rašinėji, – nėra pas mus jokių gidų, niekas nieko neaptarinėja, jeigu kažkoks judėjimas maisto pasaulyje ir vyksta, tai nebent akcija „jamam“, na ir dar kalėdinių vakarėlių startas. Tikra tiesa, aš šiek tiek pasimečiau erdvėje: iš „Espresso“ restoranų gido, „Slow Wine“ – „lėtųjų vynų“ ir kitų gidų pristatymų Italijoje atsidūręs Vilniuje bandžiau užčiuopti tą pačią rezultatų sumavimo įtampą. Vilniuje gidų nėra. O ar yra konceptualaus žvalgymosi atgal ir bandymo atspėti ateitį, atsakyti į visiškai lyg ir buitinius klausimus „kaip valgėme?“, „kaip valgysime?“
O juk būtent dabar, šį rudenį tokie klausimai galėtų būti svarbūs, nes žali kryžiai, kuriuos važiuodamas mačiau palaukėse, šį tą reiškia mums visiems – dar vieną kotletų porciją šeimai ruošiančiai namų šeimininkei, biurų planktonui, vidurdienį ieškančiam dienos pietų už teisingą kainą, maisto kokybės maniakams ir šiaip snobams, kurie pasiruošę plačiai atverti piniginę, sužinoję apie dar vieną negirdėtą druskos spalvą ir tipą. „Valgymas yra žemės ūkio aktas“. Toks buvo garsaus amerikiečių gastronomijos apžvalgininko Wendello Berry knygos, sukrėtusios pasaulį pavadinimas. Todėl šio rudens ženklai – žalieji kryžiai palaukėse yra ženklas visiems mums, kurie dar žada šiek tiek valgyti.
Šio rudens ženklai – žalieji kryžiai palaukėse yra ženklas visiems mums, kurie dar žada šiek tiek valgyti.
Neišsigąskite – nežadu jums dar vieno negatyvo, dar vienos rudens depresijos porcijos. Ne. Pabandysiu apibendrinti, nes niekas kažkodėl šio nedėkingo darbo nesiima, o aš viešėdamas Lietuvoje ragavau, stebėjau, dariau išvadas. Bandžiau atsakyti į labai paprastus, bet pakankamai konceptualius, žemės ūkiu, namų virtuve, restorane išleistais pinigais, naujomis mitybos tendencijomis dvelkiančius klausimus: „kaip valgėme?“, „kaip valgysime?“
Štai renginys, kurio vien pavadinimas teoriškai galėtų užtraukti tam tikrų įstaigų baudą. Arba bent jau jūsų asmeninio mitybos specialisto piktą, nepritarimo pritvinkusį žvilgsnį: „Lietuvos vyno ir deserto derinių čempionatas“. Nes šioje nesibaigiančioje, vis stiprėjančioje cukraus ir visko, kas saldu, anatemoje žodis „desertas“ jau beveik yra negeras žodis. Nes kava be cukraus (ačiū Dievui – Prezidentas nebijo cukraus inkvizicijos), varškės sūreliai jau beveik be saldumo, gyvenimas taip pat. Visa ši antidesertinė isterija mus po truputį padaro isterikais, anaiptol neatgraso nuo beprotiško noro suvalgyti ką nors saldaus, užtat stumia į draudimų ir nelegalių vartojimo įpročių pasaulį. Tą patį, kuriame jau senokai atsidūrė vynas.
Taigi: šįmet įvykęs vyno ir desertų derinių čempionatas yra svarbesnis už tą, kuris vyko prieš penkerius metus. Nes prieš penkerius metus tai buvo tiesiog malonus vyno ir kulinarinės patirties vakaras, o šįmet jis įgavo simbolio pavidalą: išgelbėkime Lietuvos žmonių teisę į desertą! Kita vertus, šiuolaikiškas desertas jau nebėra ta cukraus ir kremo konsistencijos sočiųjų arba hidrintų riebalų bomba. Tarkime, toks variantas: antaninių obuolių sūris, ožkos pienas, beržų sula, svarainiai. Šio deserto pavadinimas – „Lietuviškas beržas“. Arba „Lupena“: bulvių lupenų grietinėlė, džiovintų vaisių karamelė, šaltalankiai, topinambai. Arba „Saulė“: šaltalankiai, svarainiai, slyvos, grikiai.
Ragavau šiuos desertus ir galvojau: velniai griebtų, reikėtų nugabenti juos į Veterinarijos tarnybą, patikrinti hidrintų riebalų ir cukraus kiekį, o paskui pranešti Lietuvai žinią: cukraus mažai, hidrintų riebalų nėra. Išvada: mes turime teisę į saldų gyvenimą. Nes saldus gyvenimas – tai nebūtinai plika sacharozės dozė. Tai puiki, regėjimą džiuginanti estetika, nuotaiką pakelianti aromatų puokštė, pramoninio šlamšto jau beveik sunaikintų skonio receptorių gaivinimas. Suvalgai „Saulę“ ir gyvenimas lapkričio mėnesį tampa itališka „la dolce vita“.
Suvalgai „Saulę“ ir gyvenimas lapkričio mėnesį tampa itališka „la dolce vita“.
Kita labai svarbi tendencija. Kai man atnešė desertą „Šnabždesiai vėjyje“ (profitrolis su pušų pumpurų kremu, kankorėžių džemu, sausainių traškuma), kai šalia profitrolio lėkštėje padėjo pušies šakelę, ir aš pajutau jos aromato dvelksmą, kai atnešė buteliuką su skysčiu ir liepė: negerk, bet užuosk jūrą, kai visa tai – minimalistinis vos kelių spalvų, bet ryškus vaizdas, ryškus spygliuočių ir jūros vandens aromatas, sūrio tekstūra, saikingai saldaus pušų ūglių kremo skonis susiliejo į vieną visumą... Žinote kas atsitiko? Atsitiko labai paprastas dalykas: pamiršau, kad sėdžiu viešbučio konferencijų salėje. Man atrodė, kad vaikštau po sengirę, kažkur tarp Juodkrantės ir Preilos.
Aš nežinau, ar tai yra daug ar mažai. Bet man kilo nemažai klausimų ir abejonių. Pasidalinsiu su jumis:
Ar galime norėti iš deserto kažko daugiau?
Ar mes valgydami šį desertą norime galvoti apie uždegiminius procesus, kuriuos galimai sukelia saldumynų vartojimas?
Ar tokie desertai didina ar mažina vidutinę tikėtiną gyvenimo trukmę?
Kokį poveikį jie daro mūsų nuotaikai, elgsenai, lapkričio mintims?
Kokį poveikį tokio tipo maistas daro su juo susiduriantiems svetimšaliams ir išvykėliams (grubiai tariant – emigrantams)?
Man – išvykėliui padarė didelį poveikį. Mano sielą užvaldė pušų ūglių kremo saldumas. Tas, į kurį sukrenta melancholija, prisiminimai, meilė tėviškei ir kiti banaliai skambantys, bet geri dalykai.
Ir dar. Radau daug lietuviškų produktų, daug lietuvybės skonio. Žinoma, buvo ir normali desertų egzotika – pasifloros, ananasai ir abrikosai. Užtat radau vieną kitą pamirštą, į kaimo bobučių ingredientų arsenalą nurašytų dalykų: bulvių lupenų, svarainių, obuolių, slyvų, džiovintų vaisių. Radau sugrįžimą ten, kur stovi liūdnieji žalios spalvos kryžiai – atgal į kaimą, į mūsų šaknis, į tai, ką Vakaruose gudriai vadina „0 kilometrų maisto konceptas“.
Radau lietuviškų sūrių ėjimą į desertų techniką. Ne tų sūrių, kur iš reklamos ir iš akcijų, o tų, kurie gimsta iš tikrų, tikrose pievose, tikrai rankomis melžiamų ožkų ar karvių pieno.
Radau puikius, kartais rizikingus derinius su vynu. Pavyzdžiui, „Šnabždesiai vėjyje“ buvo suderinti su PYP. Kas yra PYP? Tai irgi vyraujanti tendencija: drausti pavadinimus. Nes jūs perskaitysite pavadinimą ir jūsų vidutinė gyvenimo trukmė tikėtinai sumažės pagal PSO dinamikos kreives. Na, bet mes, ačiū Dievui, išsaugojome fantastišką ironijos pojūtį. Ironija gastronomijoje, beje, irgi yra tendencija. Ir jos pas mus dar nedraudžia. „Šnabždesių“ deserto autoriai greta PYP padėjo taurelę su jūros vandeniu. Taigi, – į sveikatą! Išgerkime už vis dar saldų gyvenimą ir teisingus derinius.
