Išimčių mažai – svetur ir pas mus. Geras maisto rašytojas gimsta retai. O kai pagaliau jis gimsta ir pradeda rašyti, kai pagaliau kažkur atsiranda geras maisto tekstas, atsitinka štai kas: jį nuplauna drumzlina, srauni maisto tekstų chaltūra.
Kodėl tiek nedaug gerai rašančių apie maistą? Priežastis yra tik viena ir ji banaliai paprasta: vieni supranta maistą, bet nemoka rašyti. Kiti moka rašyti, bet nesupranta maisto. Vieni autoriai nepriekaištingai techniškai perteikia receptūras, tvarkingai sudėlioja ingredientus, mažas arba dideles kulinarines gudrybes, viskas, atrodo, lyg ir teisingai parašyta, bet skaitai ir jauti: tekstas negyvas, šaltas, bekvapis ir beskonis, kaip patanatominio tyrimo išvados.
Kiti maisto rašytojai – literatūriškai smagūs, jautriai iškalbūs, užknisančiai vandeningi. Rašo apie maistą įsivaizduodami, kad rašo Gabrielio Garcia Marquezo stiliumi „Šimtą metų gastronominės vienatvės“. Tekstas skelia dramos kibirkštį, pučia ironijos liepsną, bet anksčiau ar vėliau skaitytojui iškyla klausimas: apie ką mes čia skaitome? Apie keptą žąsį?
A.B. buvo viskas viename. Bet jame buvo ir trečioji galinga jėga, variusi į priekį pirmąsias dvi – literatūrinį talentą ir maisto pažinimą: nenumaldomas poreikis pažinti, patirti, ragauti.
Anthony Bourdainas buvo išimtis. Visiškai lyg ir paprastas, bet unikalus atvejis, kai autorius puikiai valdo plunksną (kompiuterio klaviatūrą) ir supranta maistą taip, kaip maistą supranta Niujorko restorano „Les Halles“ ne šiaip virėjas, o executive chef. A.Bourdainas buvo amerikietis, matantis gastronomijos pasaulį globaliai, nes tik amerikiečiai taip sugeba. Ir šiek tiek prancūzas, išmanantis virtuvės klasiką, nes turėjo vieną kitą lašą prancūziško kraujo. Be to, – nuoširdus Azijos šalių virtuvių – mažiausiai nukentėjusių nuo europietiškos banalybės fanas. Galų gale – neperkrautos mišlenine estetika Italijos virtuvės gerbėjas.
A.B. buvo viskas viename. Bet jame buvo ir trečioji galinga jėga, variusi į priekį pirmąsias dvi – literatūrinį talentą ir maisto pažinimą: nenumaldomas poreikis pažinti, patirti, ragauti. Mąstydamas apie savo likimą aš dažnai galvoju stengdamasis aptikti tą kelio vingį, tą tikslų momentą, kai aš sugedau, tapau juslia, nuolat emocijų ieškančia, malonumų išalkusia būtybe, kuri trokšta priblokšti, linksminti, terorizuoti, manipuliuoti...“ – rašo A.B. bestseleryje „Kitchen Confidential“.
A.B. asmenybės išsidvejinimas tapo galingu ir žaviu maisto rašytojo ginklu: „Culinary Institute of America“ diplomantas virtuvėje buvo piktas, racionalus, griežtas, gudrus virėjas, gebantis iš jautienos didkepsnio likučių sukurti tobulą salade de boeuf en vinaigrette. Šį restorano klientams nematomą kulinarinį procesiuką jis vėliau perkurdavo ir panaudodavo knygoje kaip būtiną literatūrinį ingredientą. Šefo kepuraitę užsimaukšlinęs Anthony padarydavo tai, ko nesugeba pripažinti virtuvės šefai.
Ko nesugeba pripažinti virtuvės šefai? Rašyti.
Talentingą maisto rašytoją Bourdainą drausmindavo šefas Anthony. Kai rašytojas pernelyg įsivažiuodavo į tokį štai tekstą: „...tas drinkas iki tam tikros ribos prilaiko adrenaliną, jis pagaliau važiuoja žemyn po trijų dvigubų puodelių espreso, dviejų bokalų alaus, trijų stiklinių mėlynių sulčių, aštuonių aspirino tablečių, dviejų drinkų su efedrinu..., kol galiausiai mano skrandyje susikaupia susierzinimo, užgniaužtos įtampos sultinys, nervinga kofeino ir alkoholio energija...“ tada griežtas virtuvės šefas Anthony pašėlusių restoraninių nuotykių rašytojui Bourdainui pagrūmoja samčiu: „Virtuvėje meluoti neįmanoma. Arba tu moki pagaminti omletą, arba tu to nemoki“.
Ir tai dar ne viskas.
Virtuvės šefas – rašytojas, rašytojas – virtuvės šefas be pasigailėjimo malė į miltus amerikietiškus restoranų marazmus, maisto madų infekcijas, kurių ne viena persimetė ir pas mus: be logikos „kepamus“ restoranus, beprotišką naujausių gastronominių tendencijų vaikymosi maniją, snobišką vienų produktų garbinimą ir tiek pat snobišką kitų produktų niekinimą.
Knygoje „Medium Raw“ aprašytas mėsainio (hamburgerio) paradoksas sukelia iš pradžių juoką, paskui ašaras: „tuos mėsainius prieš krizę valgydavo biržos makleriai ir mokėdavo po 100 dolerių už porciją. Nes ten buvo Kobės jautiena iš Japonijos, ir sklido gandai, kad Kobės jautukų mėsa – geriausia pasaulyje, nes jie girdomi alumi, masažuojami specialiomis ašutinėmis pirštinėmis. Kalbama, kad jie netgi masturbuojami...“
Anthony Bourdainas buvo tas šefas – rašytojas, kurį nervino gastronomijos pasaulio snobizmas ir maisto visažiniai, vadinamieji foodie. Maisto snobų smarvę Anthony užuosdavo iš tolo. Jis neslėpė patologinės neapykantos tiems „privilegijuotiems nuvalkioto skonio virtuozams, kurių aš visada nekenčiau, ... kurie pasibodėję pasako – ką? Ir vėl foie gras, ir vėl trumai...“
Galiausiai atsitiko štai kas: literatūrinis maisto naratyvas apie superrestoranus, superpatiekalus ir superšefus pakrypo kita linkme. Naratyvo centre – geriausio Niujorko žuvies restorano „Le Bernardin“ žuvų išpjaustytojas Justo, – A.B. šiam nuolankiam imigrantui, žvynų skutikui skiria ištisus puslapius. Skiria puslapius „senelės virtuvei“. Juokiasi iš barokinių penkiolikos patiekalų degustacinių meniu. Daug kitų puslapių skiria Hanojaus priemiesčių užkandinėms, – be staltiesių, be aptarnavimo scenografijos.
Galiausiai rašo legendinę Twitterio žinutę iš Vietnamo: „Vakarienė su prezidentu (Baracku Obama), meniu – buncha (vermišeliai su grilintos kiaulienos gabaliukais ir prieskoniais), kaina – 6 doleriai. Mokėjau aš“. Artėjimas prie maisto esmės, prie pirmapradžių aromatų ir skonių, be pozos, be rinkodaros triukų, be aptakaus gurmė tinklaraščių slengo. Apoteozės pritvinkęs spjūvis maisto snobų ložei. Maisto esmės paieškas liudija ir paskutinė A.B. knyga Appetites (2016).
Anthony man pirmiausiai buvo maisto rašytojas. Šiuolaikinės maisto literatūros pradininkas. Nemačiau nė vienos jo televizijos laidos, nė vieno reportažo, kurie, matyt, taip pat buvo talentingai sukalti. O kam? Televizinių siužetų maisto temomis – pilnos visų šalių televizijos. Gerų knygų apie maistą – vos kelios.
Man visiškai neįdomios A.B. savižudybės priežastys ir cherchez la femme tipo dramatinių lovos kataklizmų vyniojimas. Man žymiai baisiau, kad pusė Lietuvos žiniasklaidos A.B. tituluoja „garsiu kulinaru“. Įsivaizduojate? Jis, „Kitchen Confidential“ autorius – kulinaras? Aš portalų ir žurnalų vyriausiųjų redaktorių vietoje priimdamas į darbą maisto rubrikų redaktorių į darbą paklausčiau: „Kas buvo Anthony Bourdainas? Kulinaras? Kiek knygų perskaitei?“
Man žymiai baisiau, kad pusė Lietuvos žiniasklaidos A.B. tituluoja „garsiu kulinaru“.
Nemanau, kad dėl moters ar dėl moterų A.B. nutarė gyvenimui parodyti vidurinį pirštą. Tikrai ne dėl to. Atsakymo į klausimą galbūt reikėtų ieškoti kad ir šioje frazėje: „Dievinu absoliučią gyvenimo virtuvėje beprotybę: svajotojus, išsidraikėlius, pabėgėlius, sociopatus, visus tuos, su kuriais toliau dirbu“.
Tragedija prasidėjo tada, kai darbas virtuvėje baigėsi. Absoliuti virtuvės beprotybė irgi baigėsi. Gyvenimas ant ribos – taip pat. Ir tada virtuvės šefas Anthony pagrūmojo samčiu maisto rašytojui Bourdainui: „Stop“.
