Tas pats miestas. Ta pati gatvė. Ta pati valgymo vietos tipologija – restoranas. Ta pati patiekalo tipologija – antrasis mėsos patiekalas. Bet skirtumas – kaip praraja. 1:29. Patiekalas restorane toliau jūros pigesnis už kito – arčiau jūros 2900 procentų. Tarsi pirmasis būtų pagamintas Adis Abeboje, o antrasis – Milane.
Na, aš čia šiaip pasakiau – Adis Abeboje. Niekada nebuvau Etiopijos sostinėje, bet pusiaujo Afrikoje buvau ir pastebėjau, kad, pavyzdžiui, Mombasos (Kenija) priemiestyje galima tikėtis užkąsti už vieną eurą.
Centre – nelabai. Kita vertus, tarp Mombasos ir Milano ekonomikų esama tam tikrų skirtumų. Tie skirtumai gana ryškūs. Mombasoje vienam gyventojui tenkantis BNP yra 1376 dolerių. Milane – 44700 eurų.
Žodžiu, suima ne piktumas. Suima aršus smalsumas. Kaip čia taip gali būti – vienoje Palangos gatvėje sutelpa ir Mombasa, ir Milanas? Sutelpa. Todėl nuo šiol vykstantys į Palangą tegu negalvoja, kad vyksta į didžiausią Lietuvos kurortą. Tegu galvoja, kad vyksta šiek tiek į pusiaujo Afriką, šiek tiek į Milaną. Tai yra labai įdomu ir netikėta, ar ne?
Kaip čia taip gali būti – vienoje Palangos gatvėje sutelpa ir Mombasa, ir Milanas? Sutelpa.
Kulinarinės realybės požiūriu, vištiena yra pigesnė mėsa už jautieną. Bet tas skirtumas nebus toks gluminančiai nemalonus kaip, pavyzdžiui, skirtumas tarp baltojo Albos trumo ir vasarinio bet kur užauginto trumo. Trumų atveju kainos skirtumas gali siekti netgi 1000 proc. Vištienos ir jautienos atveju – ne.
Ir jeigu kažkas jau pradeda įtarti, kad pradėsiu kaip tam tikruose sluoksniuose įprasta varyti ant Palangos, tai tegu nusiramina. Nepradėsiu. Nes Palanga viso labo yra laboratorija, socialinio – gastronominio tyrimo aikštelė, galimybė išsimaudyti statistikos vidurkiuose. Pasakysiu atvirai: daktarui Verygai itin šiuolaikišku anketų ir apklausų būdu pavyko sudėlioti probleminių vyrų statistiką. Man knieti sudėlioti gastronominės realybės statistiką. Norisi suprasti: esame arčiau Mombasos ar Milano? Arčiau 1 euro ar 29? Esame labiau „fine dining“ restoraninis elitas ar kebabingoji prastuomenė?
Neseniai skaičiau ilgą vieno profesoriaus straipsnį apie žmones, šalį ir pajamas: „Lietuvoje 10 proc. gyventojų pasidalija trečdalį visų šalyje uždirbamų pajamų“. Todėl būčiau linkęs daryti empirinę išvadą: 10 proc. gyventojų yra „fine dining“ ir modernios pasaulio virtuvės su vaikystės nostalgija restoranų elitas. Likusieji domisi varškės pyragu, pieno kokteiliais, virtinukais, labiau ar menkiau kokybiškais kebabais.
Ar teisinga ši išvada? O velnias žino... Restoranų elito sąvoka – klaidi ir judri. Tai, kas vakar buvo elitas, šiandien jau nebe, o rytoj – neaišku.
Prieš keletą metų Florencijoje turėjau misiją: surasti elitinį restoraną Lietuvos elito atstovams. „Enoteca Pinchiorri“ elitui padarė įspūdį: vyno rūsys su tūkstančiais etikečių, URM Protokolo departamento lygio metrdotelis, baltomis pirštinėmis mūvintys padavėjai – poliglotai.
Toliau atsitiko štai kas: padavėjai – poliglotai atnešė ir atvertė valgiaraščius. Dviejų prezidentų (dabar jau buvusių), jų žmonų ir vieno dvasininko veidai pradėjo transliuoti lengvai šokiruojančią nuostabą: užkandžių kainos – nuo 90 eurų, pagrindinių patiekalų – nuo 110 eurų, vyno – nuo 190 eurų.
Įsivažiavo guvi diskusija apie aukštas kainas, porcijų dydį ir kitus keistus, elitui šiaip jau nebūdingus konceptus. Vienas buvęs prezidentas kalbėjo apie skurdžios jaunystės valgius, kitas buvęs prezidentas neramiai linksėjo, tada dvasininkas sukalbėjo maldą, bet jį nutraukė vieno buvusio prezidento žmona: „O ką – ar mes pinigų neturime?“ Stojo nejauki tyla.
Klausimas liko be atsakymo, o tai reiškė pozityvą – pinigų turime. Pagaliau buvo priimti strateginiai valgiaraščio ir vyno kortos sprendimai, ir vėl buvo kalbama... Apie ką buvo kalbama? Apie „Enoteca Pinchiorri“ maisto kūrinius? Ne, buvo kalbama apie įvairius žemiškus prezidentų kasdienybės dalykus, nes suvokti ir aptarti sudėtingus top restorano patiekalus elitas, kuris tik visai neseniai tapo elitu, yra nepajėgus.
Tvyrojo įtampa, kuri išsisklaidė tik vakarienės pabaigoje, kai paaiškinau, kad „Enoteca Pinchiorri“ turi tris „Michelin“ žvaigždes. Buvę prezidentai išsyk pralinksmėjo, o vienas draugiškai papriekaištavo: „Kodėl išsyk nebuvo pranešta?“
Paskui apmokėjo keturženklę sąskaitą ir paliko teisingus arbatpinigius. Restoranas neliko skolingas – apdovanojo Toskanos alyvuogių aliejaus buteliukais.
Kodėl pasakoju šią istoriją? „La donna è mobile“ – moterys yra nepastovios kaip pūkas vėjyje – operoje „La Traviata“ dainuoja Mantujos kunigaikštis. Gastronominis elitas yra nepastovus kaip pūkas būtent tais atvejais, kai pirmas milijonas uždirbtas per keletą metų, antras dar greičiau, o trečias kažkaip nejučia. Milijoną galima išlošti pokerio partijoje per vieną vakarą. Bet į stabilų gastronominį elitą per vieną vakarą nelabai pavyks įsibrauti. Nei per vieną vakarą, nei per vienerius metus.
Neįsivaizduoju, kiek stabilaus gastronominio elito yra tame 10 proc. Lietuvos gyventojų, kurie pasidalija trečdalį šalyje uždirbamų pajamų. Ir kiek mobilaus – kažką girdėjusio, kažkur ragavusio, kažkam pinigus išleidusio. Mobilus elitas yra kaip ta pramoninė mocarela, kuri taip vadinasi, bet per greitai pagaminta, todėl yra viso labo mocarelos erzacas. Per-greit-uždirbto-milijono gastronominis elitas yra tas atvejis, kai degustacinio meniu vartojimas restorane yra socialinis statusas ir forma, o didelė sotaus maisto porcija po degustacinės vakarienės yra realus turinys.
Nenusiminkime: gastronominė elitokratija po truputį stiprėja, bręsta, dauginasi. Pereina į naujas, kraštutines formas, tokias kaip patiekalas už 1 eurą ir patiekalas už 29 eurus toje pačioje gatvėje tame pačiame mieste. Ryškėja tipiškas bananinės respublikos sindromas: vieniems – Mombasa, kitiems – Milanas. Vidurio, sveiko vakarietiško vidurio tarp gastronominio elito ir kebabingosios jo priešingybės kol kas nematyti.
TAIP PAT SKAITYKITE: Paulius Jurkevičius: Velniop mocarelą!
