Kartais – net labai aktyvi. Šįmet tai buvo įrodyta mažiausiai keturis kartus: 1) kalafiorų skandalas, 2) skrandžio pabėgėlių (į Lenkiją) problema, 3) „Lidlo“ ir žemų kainų psichozė, 4) „auksinių“ samčių istorija.
Artėja ir penktasis maisto skandalas. Jis sprogs rudens pabaigoje. Kokia bus jo tema? Kas nutiks? Nežinau. Bet penktasis metų skandalas bus. Po to bus kitų metų maisto skandalai ir psichozės.
Maistas yra tai, kas liečia mus visus du arba tris kartus per dieną. Maistas yra laikas ir pinigai, sveikata ir malonumas, gyvenimo kokybė ir aplinkos kokybė, kultūra ir tautinis identitetas. Praeitis ir dabartis. Man susidaro įspūdis, kad visi mūsų politikai ir jų partijos iki šiol nesuprato vieno esminio dalykiuko apie mus, rinkėjus. Mes galime tikėti arba netikėti, galime kaupti septintą milijoną arba septintą šimtinę eurų, galime eiti į teatrą arba į krepšinį arba niekur neiti, galime atostogauti prie ežero arba Kanaruose. Bet mes visi valgome. Tą darėme, darome ir darysime, kol šaukštas iškris iš rankų.
O kol neiškrito, mes kasdien, kiekvienas savo galimybių lygmenyje bandome atsakyti į tuos pačius klausimus: ką valgyti? Už kiek valgyti? Kaip valgyti? Kiek valgyti? Kada valgyti? Ko nevalgyti?
Mūsų politikai ir jų partijos kažkaip nepastebi esminio dalyko: pas mus nėra maisto demokratijos.
Garsus amerikiečių gastropublicistas Michaelas Pollanas apie šią maistologinę painiavą parašė veikalą „The Omnivore's Dilemma“ (Visavalgio dilema). Didžioji valgytojo dilema yra pasirinkimas. Ir netgi tie, kurie tiksliai žino, ko nevalgyti – mėsos, baltos duonos, saldumynų, riebaus maisto, tariasi išsprendę pasirinkimo dilemą, tačiau kasdien susiduria su kita dilema – apginti, įtvirtinti savo pasirinkimą, įrodyti kitiems savo pasirinkimo vertę.
Jeigu jūs, grįžę po darbo į namus, atsidarote šaldytuvą ir impulsyviai valgote viską, ką randate, o randate tai, ką impulsyviai pirkote prekybos centre, ką gi – esate netvarkingi valgytojai. Rizikuojate savo sveikata, didinate „Sodros“ deficitą, tempiate žemyn šalies vidutinę tikėtiną gyvenimo trukmę „Eurostat“ duomenų kontekste.
Daugiau ar mažiau visa Lietuva yra vienas netvarkingas, impulsyvus valgytojas, visiškai pasimetęs tarp kvaitinančios prekybos centrų pasiūlos, didžiulių finansinių galimybių ir minimalių galimybių, tarp beprasmiškų kokybiško gyvenimo standartų (valgau pigiai, o važiuoju brangiai, nes turiu „Audi“) ir graužiančių abejonių „sveikas maistas – nesveikas maistas“, tarp labai brangių, įmantrų maistą ruošiančių restoraną ir labai pigių, niekalą ruošiančių restoranų, tarp pramoninio maisto – šlamšto, atseit senolių sodžiaus sūrių su palmių aliejumi ir sūrių iš tikro šviežio, lietuviško pieno, kurių beveik niekas neperka, nes nesupranta jų vertės.
Mūsų politikai ir jų partijos kažkaip nepastebi esminio dalyko: pas mus nėra maisto demokratijos. Maisto demokratija yra ne tada, kai kiekvienas užsimanęs gali šveisti Bretanės austres užsigerdamas Reimso šampanu. Maisto demokratija yra tada, kai kiekvienam yra prieinamas daugiau ar mažiau sveikas maistas ir galimybė retsykiais pavakarieniauti vidutinio lygio restorane. Maisto demokratijos požiūriu esame bananinė respublika, nes bananai prieinami visiems, o kalafiorai – nelabai.
Politikai ir partijos negirdi vis aštresnių diskusijų sveikos mitybos temomis. Kas ką nori tas tą ir šneka. Maisto nesuvokimu naudojasi riebi dietologų kasta. Jos rūpestis – ne tiek sveiki klientų kūnai, kiek liesi, tam tikrų apimčių kūnai. Kol kardiologai pasakoja apie vis didėjantį mirtingumą nuo širdies ir kraujagyslių ligų v,alstybė svarsto PVM mažinimą mėsai. Niekas nė nemano kasmet skelbti oficialias sveikos mitybos gaires. Tą daro maistologijos sektantai taip, kaip jiems patogiau.
Apie gastronominę edukaciją apskritai niekas nieko nešneka. Lietuvos paaugliams reikia mokykloje aiškinti, kad vaikus ne gandras atneša, o įtaigiai aiškinti apie tai, kas yra maistas, kas yra teisinga mityba, kas atsitinka, kai vietoj mineralinio vandens kasdien geriami saldūs gazuoti, „skanūs“ gėrimai, nėra kam. Niekas nemato, ką Lietuvoje valgo vaikai, kaip sudaryti restoranuose „vaikiški meniu“. Šiokios tokios diskusijos kyla nebent tada, kai kažkas į feisbuką įmeta Dainų šventės meniu nuotrauką.
Bendravimo prie stalo kultūros nykimą politikai pastebi tada, kai pamato alkoholio vartojimo kreivę. Tada jie sureguliuoja alkoholio pirkimo laiką, vietą, sąlygas ir tariasi išsprendę problemą.
Tokioje visiško pasimetimo terpėje klesti maisto radikalai. Vieni nevartoja cukraus, kiti druskos, treti miltų, ketvirti – lašišų, penkti – sviesto, šešti – alyvuogių aliejaus ir taip toliau. Valgytojų ir maisto vartotojų masė sparčiai poliarizuojasi, skirstosi į niršulingas „to nevalgau ir nerekomenduoju“ grupes, kurios tarpusavyje aiškinasi santykius virtualioje erdvėje.
Kol šitai vyksta, o šitai vyksta labai sparčiai, maistas tampa neapykantos objektu ir vis labiau tolsta nuo vienos svarbiausių – epikūrinio malonumo paskirties. Žmonės valgo atskirai, šeimos valgo išsiskirsčiusios. Bendravimo prie stalo kultūros nykimą politikai pastebi tada, kai pamato alkoholio vartojimo kreivę. Tada jie sureguliuoja alkoholio pirkimo laiką, vietą, sąlygas ir tariasi išsprendę problemą.
Ei, politikai, ar žinote, kad pas mus nėra jokio maisto politikos. Yra tik maisto kainų politika arba politikavimas. Sąžiningi ūkininkai nepajėgia konkuruoti su masine šlamštmaisčio pramone ir po truputį tampa sūrių, daržovių, mėsos tiekėjais elitui. Elitas šiuo atveju yra tie eiliniai, išsilavinę maisto vartotojai, kurie supranta, kas yra tikras maistas ir kokia jo kaina.
Šalies restoranų rinka generuoja ne tokį menką BVP. Bet ar kas nors iš politikos žmonių domėjosi, kokie restoranų savininkų rūpesčiai, kodėl tokie jauni ir tokie menkai profesionalūs padavėjai, kur ir kaip Lietuvoje ruošiami aukšto lygio virėjai? Politikai įninka į restoranų politiką tada, kai lėkštėje randamas tarakonas. Vienintelė restoranų politikos strategija yra ši: baudos ir sankcijos, sankcijos ir baudos.
Mūsų politikams smarkiai rūpi valstybės įvaizdis krepšinio aikštelėse. Nacionalinių maisto vertybių propaganda ir gastronominis šalies įvaizdis buvo ir lieka cepelininė problema. Į pasaulines parodas siunčiamos stambiąją maisto pramonę puošiantys gaminiai, kurie gurmė rinkose niekam neįdomūs.
Jeigu atsirastų partija, kuri sugebėtų apmąstyti maisto politiką ji, manau, taptų „skani“ rinkėjams – valgytojams.
Šią savaitę gavau vienos užsienio šalies Romoje akredituoto ambasadoriaus kvietimą dalyvauti renginyje, kuriame bus pristatyta „2017-ųjų metų Europos gastronominio patrauklumo valstybė“. Kaip manote, kokia tai valstybė? Galiu paminėti ambasadoriaus vardą ir pavardę – Artis Bertulis. Atspėkite, kokia tai valstybė. Atspėjote.
Gastronominių renginių metu pabandau atsargiai klausinėti: „Ar galite išvardinti septynis Europos geografinę kilmės ar tradicinio gaminio nuorodą pelniusius lietuviškus maisto produktus?“ Geriausiu atveju išvardina du, blogiausiu – nė vieno. Ar tai nebus tiesioginis įrodymas, jog maisto politikos nėra, gastronominio įvaizdžio nėra, meilės unikaliems lietuviškiems produktams irgi nėra?
Žemė – gamintojas – prekeivis – vartotojas. Didžioji maisto struktūrinė grandinė vis labiau trūkinėja. Daugybė žmonių pradėjo neapkęsti maisto. Dėl dviejų priežasčių: vieniems jo per mažai, kitiems – per daug, treti nesugeba teisingai pasirinkti. Ar politikai ir partijos šitai pastebi? Viena lyg ir jautresnė maisto temoms partija įrašė du maisto politikos punktus: „Sukursime palankią administracinę ir mokestinę sistemą sveikam ir vietiniam maistui“. Ir: „įtvirtinsime maisto neišmetimo principą“. Viskas. Maisto politikos pabaiga...
Prancūzų antropologas Claude Lévi-Straussas prieš pusę šimtmečio perspėjo: „Kas ir ką bešnekėtų, žmogus yra visavalgė būtybė, todėl jo maistas turi būti ne tik „skanus valgyti“, bet „skanus apmąstyti“. Jeigu atsirastų partija, kuri sugebėtų apmąstyti maisto politiką ji, manau, taptų „skani“ rinkėjams – valgytojams.
TAIP PAT SKAITYKITE: Paulius Jurkevičius: Maistas, apie kurį nerašo Andrius Užkalnis
