Šį – paskutinį metų sekmadienį rekomenduoju pasidžiaugti, kad dar esame Europoje. Vilniuje – kaip Paryžiuje, kaip Berlyne, kaip Varšuvoje. Scenarijus būtų toks. Ateiname su kompanija į restoraną vakarieniauti. Padavėjas paduoda valgiaraštį ir vyno kortą. Išsirenkame patiekalus. Sprendžiame, ką gersime. Kadangi – šventė, kadangi – sekmadienis, tai ir norime švęsti. Kaip prancūzai, kaip britai, kaip italai sekmadieniais daro.
Nežino štai ko: kaip reikės elgtis sekmadienio vakarienės metu su „Dom Pérignon“.
Vakarienės pradžiai užsisakome butelį prancūziško šampano. Ne paties pigiausio ir ne paties brangiausio – „Laurent-Perrier Ultra Brut“, 90 eurų. Esame aštuoniese: ar mes galime sau leisti sekmadienį vakare išgerti po taurę, kuri atsieis po 11 eurų? Galime. Paskui valgysime ėriuko nugarinę ir užsisakysime butelį Pjemonto regiono įžymybės – „Barbaresco“, 80 eurų. Ar galime metų finiše, septintąją savaitės dieną leisti sau tokią prabangą – raudonojo taurę po 10 eurų? Nutariame, kad galime.
Paskui prasideda ritualas. Didingas vakarienės ir vyno ritualas, svarbus kiekviena savo akimirka, kiekvienu padavėjo judesiu. Šampano atnešimas. Etiketės rodymas. Butelio atkimšimas. Išpilstymas po pusę taurės. Kibirėlio su ledais statymas. Butelio merkimas į kibirėlį. Ši veiksmų chronologija atlikta teisingai, techniškai, be priekaištų. Kitaip ir negalėtų būti: į brangių, taurių gėrimų kainą įskaičiuotas ir tobulas vyno kultūros spektaklis. Europa prie jo nemažai padirbėjo.
Paskui visi žiūrėjome į butelį pjemontietiško „Barbaresco“. Ir kaip čia nežiūrėsi: ne dažnai tenka susidurti su šia Italijos įžymybe: baltame fone kaligrafiškai išraitytas ūkio pavadinimas, vyno rūšis ir apeliacijos formulė. Tik tiek. Aptarėme šį aristokratišką etiketės minimalizmą.
Stop. O dabar – klausimas: ar toks sekmadienio vakarienės Vilniuje (kaip Paryžiuje, kaip Berlyne, kaip Varšuvoje) vyksmas bus įmanomas sausio 1-osios vakarą. Arba ateinantį sekmadienį, sausio 7 po 15 valandos?
Turbūt... Kažin... Gal... Hmm... Kas čia žino... Reikia tikėtis...
Restoranų savininkai, padavėjai, vyno kultūros žmonės šiek tiek pasimetę. Mažumėlę sutrikę. Visi matė garsųjį Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento multiką, – primenantį mielą sovietinės animacijos šedevrą „Na palauk“, kuris visiems viską turėjo paaiškinti.
Dabar visi tiksliai žino, kad klientas užsisakęs butelį „Dom Pérignon“ už 350 eurų jo negalės įsidėti į palto kišenę ir išsinešti, kad pabaigtų jį kur nors kitur – parke ant suoliuko arba daugiabučio virtuvėje. Šitai visi tiksliai žino.
Nežino štai ko: kaip reikės elgtis sekmadienio vakarienės metu su „Dom Pérignon“.
NTAKD aiškina, cituoju: „Minėtu laiku (t.y. sekmadienį po 15 val.) visi alkoholiniai gėrimai galės būti parduodami tik išpilstyti į vartojimui vietoje pritaikytą tarą (pvz., taures, bokalus, grafinus)“.
Kitaip tariant: „Dom Pérignon“ butelio turinys iš pradžių keliaus į taures, o kas liks – į grafiną. Bandau įsivaizduoti šią sceną. Ateina du užsieniečiai, užsisako butelį brangaus šampano, padavėjas išpilsto į taures, o tai, kas lieka, apstulbusių klientų akivaizdoje iškliukina į grafiną. Arba išneša iš salės. Paslepia butelį seife. Nes juk brangus daiktas, negalima virtuvėje be priežiūros palikti...
Įsivaizduoju, kad klientai nieko nesupranta, kokia jų veidų išraiška, kaip jie bėga paskui savo šampano butelį, galvodami, kad juos čia taip va akiplėšiškai ketina apvogti vidury restorane restorano padavėjas, kaip skambina policijai... Ir dar įsivaizduoju, ką tuo metu išgyvena padavėjas, kaip jis rodo įtūžusiam klientui naują kovos su alkoholizmu įstatymo eilutę...
Aš nežinau, kaip be sarkazmo, be ironijos, be nevilties komentuoti šitą NTAKD „zadaniją“ restoranams. Išeitų, kad kova vyksta ne su alkoholiu, o su etikete ir buteliu? Išeitų, kad svaigina ne šampanas, o stiklas ir popierius?
Departamentas rekomenduoja atidaryto, tačiau galutinai neišpilstyto alkoholinio gėrimo butelio (pvz., šampano ar vyno) klientams ant stalo nepalikti, o jo išpilstymą užtikrinti viešojo maitinimo įmonės darbuotojams.
Ar taip galėtų būti? Aš nepatikėjau. Nes to nėra niekur, netgi Švedijoje. Todėl parašiau mandagų laišką NTAKD ir paprastutį klausimą: ar bus galima restorane atkimštą ir iki galo neišpilstytą butelį palikti ant klientų stalo?
Pažiūrėkite, ką man po dešimties dienų maloniai atsakė NTAKD: „Sveiki, Gerb. Pauliau, Departamentas gavo Jūsų paklausimą dėl šampano bei vyno butelio atidarymo kliento akivaizdoje, išpilstymo bei butelio su likusiu alkoholiniu gėrimu palikimu klientams ant stalo. Siekiant tinkamai įgyvendinti nuo 2018 m. sausio 1 d. įsigaliosiančias Alkoholio kontrolės įstatymo nuostatas Departamentas rekomenduoja atidaryto, tačiau galutinai neišpilstyto alkoholinio gėrimo butelio (pvz. šampano ar vyno) klientams ant stalo nepalikti, o jo išpilstymą užtikrinti viešojo maitinimo įmonės darbuotojams. Pagarbiai, Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas“.
Po tekstu – sukakties logotipas: „Atkurtai Lietuvai – 100“.
Tai va, mielieji: departamentas atkimšto „Dom Pérignon“ vakarais rekomenduoja klientams nepalikti. Kodėl? Gal raidžių kombinacija „brut“ galimai skatina daugiau gerti? O gal įrašai prancūzų kalba „Fondée en 1745“ arba „Épernay“ galimai skatina liguistą priklausomybę tam tikrai datai ir tam tikrai vietai? Gal. Rašykite laiškus NTAKD. Patikslins.
Aš taip pat turiu porą rekomendacijų. Pirmoji – restoranams. Vyno kortą nuo sausio 1-osios papildykite svarbia informacija. Pavyzdžiui: „Raudonasis vynas Barbaresco 2014 DOCG, Pjemontas, Italija, ūkis „Prunotto“, kaina 80 eurų, sekmadienį po 15 val. atkimšime, bet laikysime jums nepasiekiamu atstumu“. Ir panašiai.
Antroji rekomendacija – skaitytojams, kurie sausio 1 vakare arba vėlyvą sausio 7 sekmadienio popietę eis į restoraną. Ne Paryžiuje, ne Berlyne, ne Varšuvoje, o Vilniuje. Rekomenduoju nepulti padavėjui į atlapus dėl to, kad jis nepaliks jūsų atkimšto butelio ant jūsų stalo. Nepaliks, nes kalendoriuje – 2018-ieji.
TAIP PAT SKAITYKITE: Paulius Jurkevičius: „Made in Lithuania“ – visur, viskame, ant visko