Vieno portalo redakcija netgi premiją paskelbė: 100 eurų čekis vakarienei restorane už maisto nuotrauką, kuri sugraudins. Ne, geriau nereikia. Nes jos visos, absoliučiai visos, kelia graudulį, šleikštulį ir liūdesį. Sustabdykite tą duonos kriaukšlių ir srėbalų nacionalinį festivalį! Jis ne vietoje ir ne laiku!
Ne kartą sakiau: iš toli geriau matosi. Ir man, žiūrint iš toli, matosi, kad du dalykai šiuo prieššventiniu metu vyksta visiškai ne laiku: 1) ligoninių gastronomijos viešinimas, 2) premijų laureatų priekabiavimo smulkmenų viešinimas. Nesakau, kad to nereikia daryti. Reikia. Bet gal ne dabar. Gal nuo vasario 19, – kaip manote?
Yra kaip yra. Visi suprantame: sveikatos apsaugos ministras turi idėjų, turi viziją, bet jam fantastiškai sekasi nepataikyti. Arba ne laiku. Arba ne vietoje. Arba ne tuo adresu. Arba ne taip pateikta.
Žvelgiant į tas „premium“ maisto galerijas kažkur ten – tarp stemplės ir gomurio pakyla šimtmečio klausimas: o gal mes paprasčiausiai blogai valgome? Visi – mes, jūs, anie. Todėl sąžiningai turėčiau pripažinti: šįsyk ministras pataikė. Skaudžiai pataikė! Jam, matyt, ir reikėtų įteikti šimto eurų premiją vakarienei. Už tai, kad sugraudino mus šimtmečio proga!
Ar mes blogai valgome? Valstybė, kurioje toks klausimas net nekyla, kuri nediskutuoja šia tema, dažniausiai valgo blogai arba labai blogai. Diskusijos maisto tema pas mus vyksta ir netgi labai karštos. Kur? Gurmė rubrikose, maisto snobų šatuose, smalsių mamų svetainėse, prestižinių produktų turguose. Valstybė maisto tema nediskutuoja. Arba diskutuoja labai retai, – kai reikia nuspręsti, ką siųsti į EXPO, kai tenka kažką parodyti viena ar kita proga pasauliui. Dabar valstybė diskutuoja dėl ligoninių maisto. Bet jeigu kažkas nebūtų kriaukšlio paviešinęs, tai ir nediskutuotų.
Pas mus nėra valstybės institucijos, kuriai rūpėtų maistas. Užtat yra daugybė maisto nusikaltimo ir bausmės institucijų, matuojančių bulvių plokštainio temperatūrą. Beje, turtingoje Danijoje viena ministerija vadinasi taip: „Mitybos, žemės ūkio ir žvejybos“. Atkreipkite dėmesį: pirmiausia – mitybos, maisto, o tik paskui – žemės ūkio. Danijoje žemės ūkis tarnauja maistui. Pas mus atvirkščiai: maistas tarnauja žemės ūkiui ir vienai partijai.
Ar mes blogai valgome? Manau, kad taip. Esame maža valstybė, kurioje beveik visas maistas parduodamas milžiniškuose prekybos centruose. Mūsiškę mitybos viziją formuoja ne maisto gamintojas, ne maisto vartotojas, o maisto tarpininkas – prekeivis. Kitaip tariant, absoliučios daugumos valgį tvarko ir reguliuoja absoliuti mažuma. Mes valgome tam, kad gyventume. Arba tam, kad pajustume malonumą. Jie gyvena tam, kad parduotų, išsiplėstų, uždirbtų.
Ar kas nors iš jūsų artimųjų pasipasakojo apie tuos laikus, kai dešros buvo dešros, o sviestas buvo sviestas? Jeigu taip – vadinasi, mes valgome blogai ir dar ilgai blogai valgysime.
Ar mes blogai valgome? Išmatuokite atstumą tarp maisto, kurį valgote, gamintojo ir jūsų virtuvės. Gausite atsakymą. Šis atstumas – nei ilgas, nei trumpas. Jo išvis nebeliko. Balta mišrainė, sumaišyta dideliame ceche, sūris, suspaustas dideliame fabrike, viščiukas, užaugintas didžiulėje fermoje. Kaip ten viskas vyksta, kas ir kokiomis sąlygomis maišo mišrainę, kaip veikia sūrių fabrikas, ką lesa viščiukas? Niekada to nepamatysite ir nesužinosite. Na, nebent kiltų maisto skandalas: jeigu ko nors primaišys į mišrainę, jeigu kažkas atsitiks su viščiuku, – tada taip, kažką šokiruojančio pamatysite. Ir tą akimirką suvoksite, koks beprotiškas atstumas atsirado tarp maisto gamintojo ir jūsų virtuvės. Tarp žemės, kuri maitina, ir jūsų burnos, kuri valgo.
Ar mes blogai valgome? Prisipažinkite: ar bent kartą pajutote nostalgiją sovietmečio maistui? Ar kas nors iš jūsų artimųjų pasipasakojo apie tuos laikus, kai dešros buvo dešros, o sviestas buvo sviestas? Jeigu taip – vadinasi, mes valgome blogai ir dar ilgai blogai valgysime. KGB agentų liustracija pasibaigė. Sovietinės mitybos ideologų liustracija net neprasidėjo, ir ligoninių maisto vaizdai tai dar kartą patvirtina.
Sovietmetis išrovė mūsų regionų virtuvę su šaknimis – sulygino skonio skirtumus, „ištiesino“ receptūras, sutvarkė pagal gost‘o standartus. Šiandien žmonės, ačiū Dievui, dar šneka skirtinga lietuvių kalba – vienaip šiaurėje, kitaip pietuose, dar kitaip – rytuose. Užtat valgo – šiaurėje, pietuose ir rytuose – beveik vienodai. Pagal senuosius gost‘o arba naujuosius mėsainių – kebabų standartus.
Sovietmetis be ceremonijų amputavo pagarbą kaimui, sodyboms, ūkiams ir ten rusenusioms maisto tradicijoms – tarsi nereikalingą, o gal net kenksmingą organą. Sovietmetis kruopščiai nudezinfekavo maisto – nacionalinės vertybės pojūtį. Kad negeltų, neskaudėtų, nekeltų rūpesčių.
Mes dėl to kalti? Nelabai. Gal – šiek tiek. Nueikite prie Sniečkaus, prie Griškevičiaus kapo ir paklauskite. Arba pasakykite: „Nebenoriu žinoti, su kuo valgyta druska.“
Ar mes blogai valgome? Paklauskite savo vaikų. Be jokios progos, eilinį savaitės sekmadienį padenkite stalą balta staltiese, sudėkite gražiausias lėkštes, taures, šakutes, pagaminkite keletą geriausių šeimos patiekalų. Jeigu vaikai žiūrės į jus nustebusiomis akimis, jeigu nesupras, kas čia vyksta – tada taip. Tai reiškia ne ką kitą, o štai ką: valgymas – galingas šeimos ryšių stiprinimo instrumentas, yra sugadintas. Nebeveikia. Vietoje jo veikia kitas – kompulsyvaus pasisotinimo, alkio tenkinimo instrumentas.
Ar tikrai blogai valgome? O ką šiuo klausimu sako galingos maisto visuomeninės organizacijos, įtakingos maisto žinovų asociacijos? Tos, kurių pribijo prekybos tinklai, glifosatiniai žemės ūkio ministrai ir kiti galios subjektai? Jeigu jūs nustebsite ir dar kartą paklausite – hm, kokios asociacijos, tokios kaip Slow Food judėjimas – ne, pas mus tokių nėra, – ką gi, labai panašu, kad mes iš tiesų blogai valgome. Ir nereikia čia mums pasakoti apie masoniškas gurmanų ložes, kurios pavalgo, nusifotografuoja, bet jokios įtakos – nei geros, nei blogos nedaro.
Ar mes blogai valgome? Visiškai galimas daiktas. Jeigu dietologai skaičiuoja privačių klientų kalorijas, bet nesikiša į ligoninių maisto kokybę, jeigu mokyklose dėstomas lytinis švietimas, o teisingos mitybos – ne, jeigu nėra profesionalios maisto žurnalistikos, o vietoje jos – lieso katino ir panašių maisto kritikų kliedesiai, jeigu maistas tampa fobijų šaltiniu, užuot tapęs malonumo šaltiniu, tada – taip.
Visiškai galimas daiktas, kad per šimtą metų taip ir neišmokome valgyti.
TAIP PAT SKAITYKITE: Paulius Jurkevičius: Po operacijos – operacija „šaltiena“
