Paulius Jurkevičius: Šitaip mes daugiau neberašysime. Bet tikrai!

Pirmąsias trečiojo dešimtmečio dienas praleidau studijuodamas mūsiškę maisto žurnalistiką. Perskaičiau krūvą tekstų, receptų, apžvalgų ir nutariau: reikėtų mums – maisto žurnalistams apsibarstyti pelenais ir atsakingai pareikšti: daugiau mes taip neberašysime!
Paulius Jurkevičius
Paulius Jurkevičius / Juliaus Kalinsko / 15min nuotr.

Nes gaunasi štai kas: restoranų rinka veržliai juda pirmyn, maisto pasiūla – platyn, valgytojų suvokimas – gilyn. O štai maisto rašymas ir rašytojai – nepasakyčiau, kur link jie juda. Greičiausiai niekur, – gal ilsisi. Kadaise šlovinę „skanų – sotų – pigų“ valgymą ir toliau šią „naujieną“ po truputį transliuoja. Žinoma, čia nekalbu apie specialius virtuvei skirtus žurnalus, nes ten rašo profesionalai profesionalams (juos taip pat reikėtų aptarti, bet kitą kartą).

Platiesiems sluoksniams, vidutinio ir šiek tiek aukštesnio lygio valgytojams skirtas maisto naratyvas pasikeitė maždaug tiek, kiek pasikeitė vištienos sultinio skonis ir jo stipriklių sistema. Anksčiau ji vadinosi paprastai – „Vegeta“, o dabar gudriau – „universalūs prieskonių mišinys Vegeta Natur“. Tam tikrais atvejais turime reikalų su revoliuciniu pokyčiu: vietoje universalaus mišinio aprašomas pastarnokų ir petražolių vartojimas. Skaitai ir džiaugiesi!

Visa kita – įvairaus stiprumo semantiniai skonio stiprikliai. Viename rimtoms moterims skirtame žurnale jų aptikau iki amen. Ir stebėjausi: kiek galima skanumo banalybę? Kulinarinė melodrama prasideda nuo neutralaus skanumo: „Skanus ir sveikas vištienos sultinys“. Paskui skanumas po truputį įsibėgėja: „Itin skanūs bulvių paplotėliai“. Skanumo vis daugiau: „Labai skanūs mėsos kukuliai“, dar daugiau, tiesa, fone išlieka abejonė: „Bene gardžiausi keksiukai“. Galiausiai crescendo pasiekia apogėjų ir čia jau abejoti draudžiama: „Pats skaniausias biskvitinis pyragaitis“!

Maisto naratyvas pasikeitė maždaug tiek, kiek pasikeitė vištienos sultinio skonis ir jo stipriklių sistema.

Mieli skaitytojai ir valgytojai: mes daugiau tikrai taip neberašysime. Eina velniop semantiniai skonio stiprikliai, nusibodusios žurnalistinės klišės. Mes atsiprašome, kad bandėme jums įteigti skonį ten, kur reikėjo tik aprašyti patiekalą ir leisti jums patiems nuspręsti ar jis skanus. Mes girdėjome, bet vis dar pamirštame: dėl skonio ginčijamasi, skonį reikia ugdyti ir niekada nesakyti niekada. Pradedame suprasti: skonių atskaitos taškas gali būti A, bet gali būti ir B, ir Z. Imkime atskaitos tašką X: „Lengvai paruošiama ir gardi mišrainė su šprotais“. Ten, žinoma, bus konservuotų žirnelių, svogūnų, bus ir balta majonezo viršukalnė. Jokių abejonių: toks patiekalas turi teisę gyvuoti maisto žiniasklaidoje! Kritiškai įvertintas autoriaus, apsvarstytas ir praleistas maisto rubrikos redaktoriaus, paskui – budinčio redaktoriaus pavaduotojo. Jis išvys internetinės dienos šviesą ir net susilauks klikų. Vienintelis klausimas būtų šis: ar tikrai visiems skaitytojams ta mišrainė pasirodys gardi? Kiek bus skaitytojų, kuriems ji bus apgailėtina?

Arba toks tekstas – receptas: „Silkė su mangais ir agurkais – nuostabus skonio atradimas“. Pritariu: atradimas čia yra ir gana savotiškas. Bet jeigu aš būčiau redaktorius padaryčiau paprastą dalyką – paragaučiau. Tik tada leisčiausi į euforijos dugną su rezignacijos kupinu urbi et orbi: o taip, silkė su mangais ir agurkais iš tiesų yra ne šiaip skonio atradimas, jis – nuostabus. Žodžiu, mes atsiprašome ir sakome: daugiau taip nerašysime! Arba bent jau neskubėsime ir neskubinsime skaitytojų su išvadomis. Nepopiežiausime!

Mes – maisto rašytojai intuityviai jaučiame: skaitytojų kulinarinė inteligencija pastaraisiais metais nestovėjo vietoje, ji vystėsi. Jeigu vos prieš keturis ar penkis metus žinomiausia Lietuvos Agnė televizijoje kepė picą su kečupu, ir viskas visiems skaniai žiūrėjosi, jeigu prieš „n“ metų žinomas šefas gamino silkę su bananais, ir visi susidomėję stebėjo, kas čia bus, šiandien tokie dalykai neįmanomi. Skaitytojai ir žiūrovai gerokai patobulino skonio receptorius, maisto estetikos kanonus, pasivažinėjo po pasaulį, šio bei to paragavo.

Turėtume pagaliau susivokti, kad maisto rašymas šiandien yra nebe toks, koks buvo prieš dešimt metų.

O mes toliau jiems liepiame laižytis pirštus! Kai skaitau maisto rubrikas ir matau patiekalų pavadinimuose masinį pirštų laižymą norom nenorom pradedu įsivaizduoti žurnalo redaktorę, kuri irgi skaito tai, ką parašo jos autoriai, bandau įsivaizduoti jos pirštus, laižymą, žodžiu, gaunasi ne maisto žurnalistika, o maisto pornografija. Mes turėtume liautis raginę skaitytojus laižyti pirštus. Stop arba kiškime tokius tekstus po žyma „N 18“.

Turėtume pagaliau susivokti, kad maisto rašymas šiandien yra nebe toks, koks buvo prieš dešimt metų. Šiandien žmonės valgo ir mąsto apie tai, ką valgo, dar labiau mąsto apie tai, kiek valgo. O mes jiems vis dar siūlome priešingą veiksmą – valgykite negalvodami, pavyzdžiui, šiuo atveju: „Tokia skani silkė, kad valgysite nestabdydami savęs ir kitų“. Apie tai, kas atsitiks vėliau, po ilgo, sistemingo savęs ir kitų nestabdymo nieko nerašoma. Įvairiai galėtų baigtis, nespėliokime.

Pripažinkime: savo tekstų skaitytojus kartais įsivaizduojame kaip serijinius, beviltiškus pantagriuelius, kurių maisto obsesija skatinama tam tikro tipo antraštėmis. Jos nepropaguoja malonaus valgymo, ne, – jos propaguoja ir programuoja patologinį apsirijimą: „Salotos su kepta duona nuo stalo dingsta žaibišku greičiu“. Arba: „Vištienos užkandėlė dingsta akimirksniu“. Teksto ir situacijos analizė: a) valgytojas trumpam apleido užstalę ir jo lėkštę išlaižė šuo arba katė; b) ten, matyt, vyko greito valgymo čempionatas – kas daugiau per trumpesnį laiką; c) turime reikalų su mitybos specialistų užsakomuoju straipsniu, jo komercinė strategija remiasi pradiniu talijos platinimu, vėliau – talijos grąžinimu į pirminę apimtį.

Jokių abejonių, mes privalome viešai pasižadėti: rašysime taip, kad maisto tekstai nesukeltų skaitytojams isterinio rijimo priepuolių. Pasižadame!

Mes turėtume liautis raginę skaitytojus laižyti pirštus. Stop arba kiškime tokius tekstus po žyma „N 18“.

Aš manau, kad mums derėtų lėtai, po truputį mažinti greitai ir lengvai paruošiamo maisto srautą. Maždaug 60 – 70 proc. maisto tekstų pasakoja apie patiekalus „greitai“, „žaibiškai“, apie tokį maisto ruošimą, kuris trunka panašiai tiek, kiek dviejų batų apsiavimo ir raištelių užsirišimo procesas. Kiti rašytojai šlovina maistą, kurį ruošdamas gali apie jį visiškai negalvoti, nes galvojimas apie maisto ruošą galimai yra kenksmingas. Ar toks požiūris nebus mažumėlę pasenęs? Gal pagaliau pradėsime rašyti apie negreitai, sudėtingai ruošiamus patiekalus?

Mums – maisto žurnalistams pats laikas pasitempti. Šįsyk nesigilinsiu į restoranų apžvalgas, kai autoriai savęs intymiai klausia „ar skanu?“ ir patys atsako. Arba ta niekaip nesibaigianti kainų ir „porcijų“ drama (cituoju: „...žvelgdamas į kainas negaliu nuslėpti nuostabos. Jos išties mažos. Nors ir žinau, kad porcijos čia didelės, vis tiek negaliu susilaikyti neužsisakęs daugiau...“). Arba tas atvejis, kai spausdinamas pokalbis su garsiu į Gastronomijos forumą iš Romos atvykusiu šefu, ir autorė visus keturis (4!) kartus neteisingai parašo restorano pavadinimą. Ne. Mes daugiau šitaip neberašysime. Bet tikrai...

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Pasisemti ilgaamžiškumo – į SPA VILNIUS
Akiratyje – žiniasklaida: ką veiks žurnalistai, kai tekstus rašys „Chat GPT“?
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų