Mano dieta skiriasi nuo visų likusių tuo, kad ji labai paprasta. Nes visos kitos – pasiskaitai ir vien nuo skaitymo nesinori jų laikytis, nes viskas ten nejaukiai sudėtinga. Skaitai ir matai, kiek vargo laukia. Daugiau ar mažiau visos dietos kažko neleidžia, kažką kėsinasi išbraukti iš raciono, išmesti iš gyvenimo, iš kasdienybės. Visos baudžiasi šį bei tą apriboti. Visos – griežtos tarsi sveikatos ministro požiūris.
O mes nuo šito požiūrio ir daugelio kitų nusikaltimu ir bausme kvepiančių dalykų esame šiek tiek pavargę. Ypač dabar, žiemos pabaigoje. Galimas daiktas, būtent todėl netgi krykštaujančių vaikų penkmečio perspektyva ne visiems nuotaiką praskaidrina.
Stop šlamštui! Tegyvuoja kokybė! Jeigu nėra kokybės – neperkame.
Jeigu manote, kad aš čia juokauju artėjančių Užgavėnių proga, tai klystate. Mano dieta yra rimta. Nes jos strategija paremta ne draudimais, o rekomendacijomis. Ne ribojimais, o skatinimais. Ne vargo, o malonumo perspektyvomis. Pagrindinis jos dėsnis – produktų atranka. Atrankos principas – vienas ir paprastas: maisto kokybė.
Todėl jau nuo šio pirmadienio liausimės vartoję prastos kokybės maistą. Stop šlamštui! Tegyvuoja kokybė! Jeigu nėra kokybės – neperkame. Nuėję į „Maxima“ mėsos ir dešrų skyrių sakome: „Man, prašome, pačios aukščiausios kokybės mėsos pusę kilogramo ir 300 gramų vytinto kumpio – irgi aukščiausios kokybės!“
Pabandykite tai pasakyti – pamatysite, kas bus. Man Italijoje – gerokai lengviau: kai taip pasakau, pardavėjas apsidžiaugia ir plonomis riekelėmis supjausto „San Daniele“ kumpio. Jis žino, kad aš žinau – tai aukščiausia kokybė, ir jokių diskusijų.
Pabandžiau tą patį pasakyti „Maximoje“ ir supratau, ką politiškai nekorektiško ištariau. „Čia pas mus viskas kokybiška. Nekokybiškų neparduodame!” – perliejo sveikatos ministro žvilgsniu pardavėja – konsultantė. Supratau: kokybės klausimu ji nekonsultuoja, visais kitais, pavyzdžiui, žemiausios kainos reikalu – maloniai prašom.
Nesakau, kad bus labai paprasta nuo pirmadienio pradėti laikytis kokybiško maisto dietos. Dėl tam tikrų, istoriškai susiklosčiusių priežasčių maisto kokybė pas mus siejama su smulkiaburžuaziniais prietarais. Ir mes šioje vietoje tampame antipatiškais leftistais – patys to nenorėdami. Jeigu pasiūlau pirkti ne riebalų mišinį, o sviestą, tai toks Arnas man į komentarus piktai šnypščia: „Pensininkus pamiršai?“ Apie alyvuogių aliejų pensininkams nebūtų dora net užsiminti, nes jiems yra sukurtas specialus – tyrai rafinuotas aliejus, ir jis patenka į vidutiniškai žemiausių kainų lenteles. Jas redaguoja žemės ūkio ministerija, ir ji, beje, dar nepersikraustė atokiau nuo sveikatos ministerijos. Kol kas.
Siūlau atsiriboti. Siūlau duoti ryžtingą atkirtį leftizmo apraiškoms mityboje. Jeigu pradžioje nebūtų aišku, kokiu principu atsirinkti kokybišką maistą nuo nekokybiško darykime taip: neuždavinėkime dramatiškų klausimų prekybos centro pardavėjai, – beprasmiška. Pirkime brangiausią kategorijos produktą. Tai nebus taip paprasta, kaip galėtų atrodyti. Nes mums nuo Andropovo laikų kalė į galvas, kad gurmė yra prancūzas, o mes – ne prancūzas, mes – paprastas žmogus. Įpratome rimtai žiūrėti į svetainės komplekto, palangių, „Vredestein“ padangų, gelinių nagų, maisto papildų kokybės dalykus.
Maistui įpratome pataupyti. Būtent todėl apversti gyvenimą aukštyn kojom ir pradėti taupyti pinigus padangoms, geliniams nagams, baldams, o išleisti sūriui, aliejui, druskai, makaronams, actui – tai ne kiekvieno mūsų jėgoms. Tam tikrais atvejais kai kam gal net reikės psichologo pagalbos.
Taigi, nuo pirmadienio jūs jau nebesuprantate, ką reiškia žodis „akcija“. Niekaip nereaguojate į rinkodarinį šūkį „Būna ir taip – euro per daug“. Arba „Mažos kainos receptai“ , „ypač maža kaina“ ir pan.
Kas atsitiks jeigu pradėsite valgyti brangiai, užuot valgę pigiai? Pastebėsite, kad po truputį mažėja jūsų šaldytuvo turinys. Pamatysite, kaip mažai maisto iškeliauja į apatinę spintelės dalį, ten – po kriaukle. Pastebėsite, kad Lenkijoje pagamintas kamamberas ir Prancūzijoje pagamintas kamamberas skiriasi ne tik kaina, bet ir skoniu. Įsigysite ypač tyro, šaltai spausto alyvuogių aliejaus už 7 eurus, o paskui – ypač tyro, šaltai spausto už 20 ir sumurmėsite: „Čia dabar...“ Galiausiai nusipirksite itališko balzaminio acto už 6 eurus, o paskui – itališko balzaminio už 120 eurų, ir jau nebe ištarsite, o rėkte išrėksite klausimą: „Kodėl!?“
Kas atsitiks jeigu pradėsite valgyti brangiai, užuot valgę pigiai? Pastebėsite, kad po truputį mažėja jūsų šaldytuvo turinys.
Taip praeis pirmasis kokybiško maisto dietos mėnuo. Galvoje ir sąskaitose skambės liūdni choralai. Bus šiek tiek baisu. Bet nesustokite. Eikite toliau. Po antrojo mėnesio nė nepajusite, kaip esmingai pasikeis jūsų požiūris į maistą. Prekybos centre jūs matysite ne kainą, ne akciją, o maistą. Prastą arba kokybišką.
Ateis laikais, ir užduosite sau klausimą: o kas yra kokybiškas maistas? Ar jis tada kokybiškas, kai etiketėje yra „aukščiausios rūšies“? Dar vėliau išauš diena, kai įeisite į prekybos centrą ir jus pervers aiškiaregystės žaibas: „Dieve, kiek čia daug maisto! Ir kiek mažai – kokybiško maisto“.
Ir tada prasidės kitas gyvenimas. Geresnis, sveikesnis, skanesnis. Jūs pradėsite suvokti sūrio kokybę ir skonį. Sūrininkas taps jūsų draugas. Nebereikės etiketėje surašyto paistalo apie kokybę, – apie ją papasakos sūrininkas. Jūs žinosite, kodėl sūris kvepia ne pakuotės plastiku, o šviežiu, nepasterizuotu karvės pienu. Žinosite, kas yra skonis, ir būsite laimingi. Laimingas žmogus yra daugiau ar mažiau sveikas žmogus. Ir atvirkščiai. Valgydami kokybišką, sąžiningai pagamintą maistą būsite sveiki, nes maisto kokybė ir yra sveikata. Tikėkite manimi ir Hipokratu.
Ar suplonėsite laikydamiesi kokybiško maisto dietos? Žinoma. Tikro maisto skonis – intensyvus, stipriai išreikšto aromato. Jo reikės mažiau. Panašiai ir su pinigais: užuot pirkę kilogramą šlamšto, pirksite 300 gramų tikro.
Nepamirškite: artėja pirmadienis. Pirmoji laimingų žmonių dietos diena.
