Paskui vietoje deserto užeina ūmus noras pažeisti Dievo septintąjį. „Tai jau tapo tendencija. Restoranų tendencijos keičiasi: viena ateina, kita išeina. Bet ši tendencija – nepaisyti septintojo Dievo įsakymo atėjo ir įsitvirtino“ – sako man „Michelin“ žvaigžde pažymėto Florencijos restorano virtuvės šefas Marco. Keistas sutapimas: savo restoraną prie „Uffizi“ galerijos jis pavadino „Gryno oro valanda“, nes kažkada, seniau, čia buvo kalėjimo kiemelis, kuriame pakvėpuoti grynu oru išeidavo nuteistieji.
Pokalbis ne apie meniu ir ne apie patiekalus, o apie klientus, kuriuos restoranų savininkai visai rimtai norėtų nuteisti arba bent jau pakratyti už apykaklės išsirutuliojo ir Romoje, legendiniame žuvies patiekalų restorane „La Rosetta“. Kažkaip savaime ir netyčia...
Ir tada supratau štai ką: restoranų savininkai turi vieną problemą, bet kalba apie ją labai retsykiais. Kai kraujas užverda gyslose. Kai atnešamas espreso puodelis ir porceliano cukrinė. Kai klientas apmoka sąskaitą, palieka arbatpinigių – visiškai normalių arbatpinigių, bet porceliano cukrinės – ne. Nepalieka.
Bet nedideli nusikaltimai čia vyksta. Tokie, na – visiškai mažučiai, – kaip kavos šaukštelio arba druskos, arba pipirų malūnėlio mielas pasisavinimas.
Septintasis Dievo įsakymas skelbia: nevok. Deja, kartais jo nesilaikoma. Troleibuse, turguje, gatvėje, prekybos centre. Elegantiškas restoranas su staltiesėmis užtiestais stalais, puikiu interjeru, virtuvės kūriniais lyg ir neturėtų būti nusikaltimo vieta. Bet nedideli nusikaltimai čia vyksta. Tokie, na – visiškai mažučiai, – kaip kavos šaukštelio arba druskos, arba pipirų malūnėlio mielas pasisavinimas.
Ir tai daro elegantiškai vilkintis, nepriekaištingo elgesio klientas. Kodėl jis tai daro? Iš meilės restoranui. Iš meilės išskirtinei akimirkai, kurią patyrė vakarieniaudamas. Momentui, kuris buvo ir kurio jau nebėra. Tą momentą norisi sustabdyti. Pasiimti su savimi. Turėti ir įrėminti. Retsykiais žvilgtelėti ir vėl pagalvoti: „Aš ten buvau. Buvo gera...“
Tendencija yra tokia: kuo garsesnis restoranas, kuo labiau žinomas virtuvės šefas, tuo dažniau deserto metu klientus aplanko šėtonas ir pakužda: „Pasiųsk velniop septintąjį. Matai tą lininę servetėlę su restorano logotipu? Tą šakutę su inicialais, tą specifinės formos taurelę grapai, tą gal ir sidabrinį padėkliuką, tą odinę dėžutę su restorano pavadinimu sąskaitoms ir arbatpinigiams... Ko lauki?...“
Restoranų savininkai klientus, pažeidžiančius septintąjį skirsto į dvi grupes. Pirmoji, kurią tenka pakęsti ir apsimesti, kad nematai, kai tavo akyse kavos šaukštelis keliauja į rankinę yra kolekcionieriai – fetišistai. Laimės akimirkų stabdytojai, kurių namai tampa restoranų inventoriaus trofėjų ekspozicija.
„Kolekcionieriai“ iš prastų, menkai žinomų restoranų nieko neparsineša. Na, nebent tai būtų pakankamai egzotiška vieta: Maldyvai, Alpių slėnis, Niujorkas, Jamaika... Nes svečiui teks pateikti motyvaciją: „Šį kabliuką moteriškai rankinei nugvelbiau Paryžiuje, trijų „Michelin“ žvaigždžių restorane... O štai šis muilinė buvo pastatyta Italijoje, Portofine, tokiame bariuke, kuriame lankosi Berlusconis...“ Ir taip toliau.
Antroji grupė – serijiniai vagišiai, kurie tai daro, nes negali to nedaryti. Negali, nes kamuoja adrenalino trūkumas. Ši klientų grupė yra neprognozuojama, ji mėgsta riziką. Todėl kelia žymiau daugiau nerimo restoranų savininkams. Jie gali pasiryžti stambesnio masto operacijoms. Ką ten šaukštelis... Ką ten servetėlė... Ką ten šakutė... Yra žymiai įdomesnių dalykų: lietsargių stovai, metalo ar medžio plastikos kūriniai, nedidelio formato paveikslai. Arba bent jau įdomesnės formos alaus bokalas su retesnio gamintojo logotipu.
Septintojo įstatymo pažeidimams restoranuose būdinga keista teisinė specifika. Šaukštelių, šakučių ir valgiaraščių „kolekcionieriai“ nebaudžiami ir įstatymo raide nepersekiojami. Netgi tais atvejais, kai budri padavėjo arba savininko akis mato: klientas išmaišo cukrų arbatoje ir štai jis – momentas X: šaukštelis nuslysta į kliento kišenę arba į rankinę. Tokie nedideli fetišizmo epizodai traktuojami kaip meilės garsiam restoranui protrūkis. Arba kaip reklama. Nes jeigu restorano savininkas padėtų ant stalo reklaminį bukletą su restorano logotipu – jo, žinoma, niekas neimtų. Šiek tiek adrenalinu kvepiantis „suvenyras“ – kas kita.
Ar „kolekcionieriai“ darbuojasi tik Niujorke, Paryžiuje, Romoje? Ne, jų pakanka ir Lietuvoje. „Prieš kokius 7 metus, kai Lietuvoje pradėjo populiarėti „Hoegaarden“ alus, buvo didžiulė mada vogti firminius bokalus iš alinių“ – rašo man iš „Lėtų virėjų“.
Paskui prasidėjo interjero kūrybiniai eksperimentai. „Pridėliojome restorane visokių menkniekių, – kad būtų sukurta jaukesnė aplinka. Tualete padėjome auksinės spalvos kačiuko statulėlę, džiovintą krokodilo galvelę, butaforinių afrikietiškų instrumentų. Deja, liko tik keletas menkniekių. Teko iš naujo apsvarstyti norą kurti jaukią aplinką ten, kur mūsų akys nemato“, – pasakoja vieno Vilniaus restorano savininkas.
„Bjauriausia vagystė buvo ši: iš viešbučio restorano dingusi „Gelbėkit vaikus“ aukų dėžutė“...
„Kolekcionieriai“ darbuojasi: „Įrankius pirkome komplektais. Dabar turime: 300 šakučių, 450 peilių, 600 šaukštų“ – pusiau juokais, pusiau rimtai reiškinio statistinius duomenis pateikia kito restorano savininkas.
Pasitaiko ir tokių septintojo įsakymo pažeidimų, kurie kelia juoką (restoranų savininkai juokiasi nervingai): „Kaune, „wc“, nuo sienos nukabino ir išnešė paveikslą... Nebuvo didelis, bet vis tiek...“ Kitame restorane tualete nusuko vandens čiaupą. Kaip išsinešė? Vaiko vežimėlyje. Dar kitame savininkas pasigedo... iškabos. Kurią kažkas, matyt, panaudojo kaip itin originalią namų interjero detalę. Arba štai toks atvejis: „Bjauriausia vagystė buvo ši: iš viešbučio restorano dingusi „Gelbėkit vaikus'' aukų dėžutė“...
Italijoje su „kolekcionieriais“ kova prasidėjo gana seniai. Geriausiais ginklas – ironija. Tarkime, peleninės prabangaus restorano rūkomajame yra fetišistų taikinys nr. 1. Bet jeigu greta logotipo ant peleninės šono atsiranda užrašas: „Šią peleninę pavogiau aš!“, tada kažkaip jos nebesinori.
Arba ta nemaloni situacija, kai padavėjas stebi, kaip į vidinę švarko kišenę keliauja brangus japoniškas mėsos peilis, bet skandalo kelti nenori. Tada palenda po gretimu stalu, suplukęs kažko ieško... Ir ką? Užkietėjusio „kolekcionieriaus“ širdis atsileidžia, o „dingęs“ mėsos peilis atsiranda po kėde. Visaip būna. Nes restoranas – ypatinga, logikai ir kai kuriems įsakymams nepavaldi teritorija.
TAIP PAT SKAITYKITE: Paulius Jurkevičius: Mano mielas bičiuli cenzoriau – nesuklysk!
