Bet ji kažkur pradingo. Neateina. Neprasimuša per avokadus, burokėlius ir senus skonio prietarus. Įtarimas: gal lietuvių tautosaka dėl to kalta? Štai keletas pavyzdžių:
Anytai marti visados karti.
Kartaus nieks nelaižo, saldų – visi.
Kas saldžiai kalba, tas karčiai vaišina.
Kiekvienam gyvenimas turi prakarsti.
Bernelio meilumas – lyg tulžies kartumas.
Ir taip toliau. Ir panašiai. Retai atsimename tautosaką, bet kai reikia, kai tenka kartaus valgio paragauti, tada ištraukiame kokią nors seną, apdulkėjusią išmintį ir va, – tas failas, pasirodo, neištrintas. O gaila... Nuo kartaus gyvenimo apsaugo tik kartus maistas. Netikite?
Prieš keletą dienų Romoje teko dalyvauti kartumo apologetų susirinkime. Įvairių ten žmonių suėjo – profesūra, gastronomijos kritikai, dietologai, virtuvės šefai. Nuo jų diskusijų kartu burnoje pasidarė, o kai „tastingą“ padarė, tai žiaunos galutinai susitraukė: viskas buvo ne šiaip truputį arba normaliai kartu. Viskas buvo beprotiškai kartu. Galiausiai vienas kartumo ideologas, pastebėjęs mano ne itin saldžią veido išraišką, paplojo per petį ir pasakė: „O dabar tu pagaliau pajusi, koks yra absoliučios švaros skonis.“
Tas tiesa. Jeigu švara iš tikrųjų turi skonį ir jeigu norisi jį suprasti, tada teks suvalgyti pusę kilo virtų cikorijų lapų, pagardintų itin karčiu Umbrijos alyvuogių aliejumi iš žalių moraiolo alyvuogių. Ir štai jis – unikalus švaros pojūtis burnoje, tarsi būtum nurijęs kreidos gabaliuką. Arba pusę tūbelės „Mentadent“. Paskui porą dienų nesinori nieko valgyti, kad vėl nesuterštum. Argi blogai?
Paskui dar reikėtų pasikalbėti su savo kepenimis – alio, kepenys, kaip jums patiko tas kartumas?
Dievaži, šiek tiek užkniso kartaus maisto gerbėjų suvažiavime kalbos apie kartaus gyvenimo lengvybę. Suklūstu, kai pradeda kalbėti dietologas. Rėžė tiesiai šviesiai: „Artišokai ir artišokų lapai, radicchio salotos, gražgarstės, cikorijos, greipfrutų sultys yra privaloma jūsų kepenų plovykla. Automobilį plaunate penktadienį? Plaunate. Tai ir kepenis reguliariai plaukite karčiu maistu. Ypač jeigu reguliariai „išpurvinate“ burgeriais arba carbonara makaronais. Arba prie ėrienos pavarote ne vieną, ne dvi, o keturias taures Apulijos primitivo.
Žodžiu, veganizmo maža. Jau nebepakanka. Reikia kartaus skonio veganizmo. Jau gal net galima apskritai be veganizmo, užtektų kartaus maisto dietos, kas yra beveik tas pats, bet ne visai. Karčios mėsos nėra. Ir karčios žuvies nėra. Bet smulkiai pjaustytą radicchio salotą gardinsime tarkuotu parmezanu, nes be jo – liūdna, o tada jau škac, veganai, deja, škac.
Mairūnas, gvazdikėliai, rozmarinai, bergamotų žievelės, rūtos, saldymedis, pankoliai ir jų sėklos, laurų uogos, krapai, krienai, spanguolės. Bjauriai kartaus ir maloniai kartaus pasaulio įvairovė – plati. Tereikia jai atsiduoti. Bet atsiduoti mes nenorime. Net jeigu iš Vakarų jau seniai spaudžia karčios tendencijos. Net jeigu restoranai ten jau rengia kartaus maisto degustacines vakarienes. Net jeigu kai kas jau pradeda suprasti: kartus alyvuogių aliejus yra gėris, blogis yra karstelėjęs aliejus, ir tai nėra tas pats.
Šeimininkės pasimetusios: ką daryti su radicchio salotėlėmis? Jos gražios, itališkos, violetinės, lėkštę puošia. O be to, Lidlas nebrangiai parduoda. Jeigu Lidlas parduoda, tai reikia pirkti. Bet va, – problema. Karčios! Ūūū, kokios karčios. Neįmanoma valgyti! Nebent prieš valgant tą Viešpaties kartybę dusyk persižegnoti ir tris sveikas marijas sukalbėti. Tada gal.
Anksčiau ar vėliau prasideda kartumo išvarymas. Kuriami kulinariniai užkalbėjimai ir specialios technologijos, kad tas, kuris gimė kartus, taptų saldus. Beveik kaip vestuvinės erotikos užstalių folklore. Pavyzdžiui, reikėtų tuos violetinius itališkus lapus valandą pamirkyti šaltame vandenyje. Arba trumpai pavirti su cukrumi. Arba patiekti su medaus padažu. Variantai įvairūs, bet patarlė yra ši: saldus daiktas greit apkarsta. Ar galimas atvirkštinis atvejis? Klausimas...
Prieš keletą dienų Romoje teko dalyvauti kartumo apologetų susirinkime. Įvairių ten žmonių suėjo – profesūra, gastronomijos kritikai, dietologai, virtuvės šefai. Nuo jų diskusijų kartu burnoje pasidarė, o kai „tastingą“ padarė, tai žiaunos galutinai susitraukė.
Tiesą sakant, raukosi ne tik virtuvių liaudis. Kai kurie „profai“ virtuvės šefai irgi raukosi: ką su tais karčiais violetiniais lapais veikti? Tinka nebent dekoracijoms, nebent patiekalo mise en place spalvoms pagyvinti.
Mamoms apie kartų maistą geriau išvis nepasakoti, nes atžalos paskelbs ilgalaikį bado streiką ir kas tada? Reakcija į salotas su gražgarstėmis ir alyvuogių aliejumi bus audringa. Stiklinė geltonų greipfrutų sulčių taps daugiadieniu skandalu. Rožinis tiktų labiau, nes šiame greipfrutų-apelsinų hibride mažiau kartumo, o prekybos tinklams būdingų įžvalgų – daugiau. Jose užkoduota meilė kartumo antipodui – saldumui. Jeigu žmonėms patinka saldūs dalykai, kodėl turėtume pardavinėti karčius? Yra logikos.
O gal ir ne. Romos „karčiųjų“ sąjūdžio susibūrime išgirdau Baltimorės universiteto mokslininko Jedo Fahey citatą: „Maitintis vaisiais ir daržovėmis, kurie selekcijos būdu parinkti, nes mažiau kartūs, yra maždaug tas pats, kaip ir gerti tuščias gėrimų kalorijas skardinėse.“
Kažkada jau rašiau, dar sykį pakartosiu: jeigu turite pretenzijų į išlavintą skonį, susidraugaukite su karčiu skoniu. Jeigu turite pretenzijų į sveiką mitybą – būtinai susidraugaukite. Tai nėra lengva. Pirmykštė skonio genetika užkoduota taip, kad receptoriai blogai reaguotų į kartumą, tarsi tai būtų kurarė arba strichninas. Todėl šeimininkės purtosi, šefai purtosi, jų klientai purtosi, vaikai protestuoja.
Nežinau, ką mes toliau darysime su pirmykšte skonio genetika – paliksime ją ramybėje? Ar šiek tiek patobulinsime? Čia, Romoje, žmonės sako: a bocca malata tutto pare amaro – nesveikai burnai viskas atrodo kartu. Arba: amaro in bocca, salute di corpo – burnoje kartumas, kūne – sveikata.
Prisiminiau ir vieną lietuvišką karčiasaldį moralą: mokslo šaknys – karčios, užtat vaisiai – saldūs.
Maloniai kartaus (paskutinio) žiemos savaitgalio!
TAIP PAT SKAITYKITE: Paulius Jurkevičius: Boksininkas yra, lakūnai yra. O kur sviesto Lietuva?
