Termometras galvose, termometras kalbose, termometras tame, ko šventąją inkviziciją išdūręs italas niekaip nesuprastų – virtualioje erdvėje. Ką tokio svarbaus mums rodo Renesanso laikų instrumentas?
Vieniems jis rodo švedo Anderso Celsijaus prieš tris šimtmečius surikiuotos skalės laipsnius. Matuoja karštį – ir tiek. Kitiems rodo tai, ko iki šiol nepasitaikydavo: šilumos rekordus. Tretiems primena apie bjaurų prakaitą, vandenį prieš seksą ir po, pasikeitusios mitybos receptus. Ketvirti namuose, automobilyje, biure, vasarnamyje spaudo kondicionieriaus mygtukus ir sako, kad nieko baisaus nevyksta.
Pamenate tą frazę – Eppur si muove! – ir vis dėlto ji sukasi? Ją galimai ištarė barzdočius Galileo, nors, vargu, ar ištarė, nes, kažin, ar būtų išėjęs iš Sant‘Uffizio – Romos inkvizicijos teismo rūmų. Mums laužas negresia, na, nebent saulės smūgis ir dehidratacija, mes galime perfrazuodami genialųjį mokslininką ištarti: „Ir vis dėlto termometras rodo ne vien laipsnius...“
Pirmiausiai jis rodo – šią vasarą aiškiai ir juntamai – kad pasaulis keičiasi. Nors Teksaso kaubojus Donaldas murma, kad čia viso labo tokia bjauri leftistinė propaganda ir tiek. O tuo metu jūsų bjaurus leftistinis termometras praneša apie karščio rekordą, rytoj – apie antrą, kitąmet bus ir trečias. Bet jūs netikite leftistiniais Galileo termometrais ir, įsijungę oro kondicionierių, geriate kolą, šypsotės tarp pirštų spausdami sultingą mėsainį?
Visaip gali būti. Pasaulis jau senokai šneka, kad klimatas keičiasi, pietūs po truputį šliaužia į šiaurę. Pirmiausiai šitai parodo nuprotėjusios termometrų padalos. Paskui atkeliauja neregėti augalai, paukščiukai ir žuvys. Paskui tenka stumdyti mitybą, įpročius, žemės ūkio kultūras. Mes kol kas stumdome tik žemės ūkio ministeriją, bet teisinga – šiaurės vakarų – kryptimi. O štai vokiečiai Vestfalijoje maloniai nustebę – alyvmedžiai jau prigijo ir bus neregėtas produktas Deutsches Olivenöl – argi tai ne ženklas? Siciliečiai irgi maloniai nustebę – prie Palermo surinktas ir paskrudintas pirmasis vietinės arabikos derlius, greitai gal nebereikės dairytis Brazilijos ar Gvatemalos link.
Tiesa, su Gvatemala yra problemų. Viduržemio jūrą pasiekė neprašyti šios šalies svečiai – bakterinio tipo parazitai, – jie anksčiau ar vėliau sudoros visus alyvmedžius ir tyram alyvuogių aliejui bus „kaput“. Lygiai taip pat neaišku – džiaugtis ar liūdėti dėl žaliųjų papūgėlių Romos parkuose. Anksčiau jų nebuvo, o dabar skraido. Tarsi čia būtų rojus, o ne smogu užterštas sostinės centras. Pensininkės ateidavo į parką lesinti balandžių, o dabar lesina žaliąsias invazines. Apie tigrinius uodus geriau net neužsiminti: jų irgi anksčiau nebuvo, o dabar zyzia ir perneša ligas.
Siciliečiai irgi maloniai nustebę – prie Palermo surinktas ir paskrudintas pirmasis vietinės arabikos derlius, greitai gal nebereikės dairytis Brazilijos ar Gvatemalos link.
Gamta prisitaiko ir pritaiko taip, kaip jai patogiau. Žvirblius pakeičia papūgomis, alyvmedžius – mangais, nepiktybinius uodus – tigriniais infekciniais ir panašiai. Mes gi esame ne augalai, ne paukščiai, ne vabzdžiai – mes esame žmonės. Mes staigiai pastebime, į kurią pusę keičiasi BVP, bet į kurią pusę keičiasi klimatas, flora ir fauna, nelabai. Dabar esantys Nidoje sako, kad nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Esantys Vilniuje įsijungia kondicionierių ir tiek žinių. Tie, kas neturi, keiksnoja leftistinį termometrą. Ir vieni, ir kiti galvoja, kad visa tai praeis, gamta nusiramins, ateis ruduo, bus vėsiau, lis lietus, dygs baravykai.
Negaliu nepasidžiaugti: bičiuliai sutartinai pasakoja, kaip greitai ir išmaniai pakeitė mitybą: braškės su buratos sūriu, braškės su pienu, šaltibarščiai – of course, falafeliai, mineralinis prieš ir po, salotos, salotos, salotos. Palangoje, Basanavičiaus gatvės kavinėse nebeliko cepelinų ir kugelio, karbonado ir šonkaulių, barai suprakaitavusioms damoms po vidurdienio nebepardavinėja latės ir t.t. Dėl pastarųjų pokyčių nesu tvirtai įsitikinęs, jeigu ką – prašyčiau patvirtinti ar paneigti.
Grįžtu prie galilėjiškojo „ir vis dėlto“. Kadangi rašau jums iš labiausiai klimato pokyčių puolamos zonos – Viduržemio jūros pakrantės, kadangi kasdien regiu, kaip piktos invazinės papūgos vaiko meiliai burkuojančius balandžius, mano pareiga perspėti: jeigu raibosios tropinės okupantės pas jus dar neatskrido ir neišstūmė varnėnų, tai žinokite – vieną dieną tai įvyks. Įvyks netgi tuo atveju, jeigu Žemės ūkio ministeriją perkelsite iš Vilniaus į Kauną, o paskui – iš Kauno į Gargždus.
Ir vis dėlto: net jeigu kopūstienę amžinai išstums šaltibarščiai, o šaltibarščius pakeis andalūziškas gaspačas, šitai vis dėlto nereiškia, kad išgyvensime. Norime ar nenorime (o, manau, daug kam tai siaubinga), bet teks tapti pietiečiais. Gyventi kaip pietiečiai, valgyti kaip pietiečiai, gerti kaip pietiečiai, tvarkytis kaip pietiečiai. Kas be ko – dirbti taip, kaip dirba pietiečiai.
Esminė pietietiškos rezistencijos karščiui sąlyga yra ši: lėtumas.
Manęs dažnai klausia, kodėl Romoje vasarą žmonės brangiais automobiliais važinėja atsidarę langus, nesinaudodami oro gaivinimo sistemų malonumais. Atsakymas: nuo šalčio pabėgti galima, nuo karščio – ne. Jam reikia pasiduoti, su juo reikia susigyventi, priimti jo dėsnius ir ritmus. Antras klausimas, kurį man dažnai užduoda: kodėl JIE nedirba nuo pirmos iki pusės keturių? Atsakymas: beprasmiška.
Esminė pietietiškos rezistencijos karščiui sąlyga yra ši: lėtumas. Šią vasarą mes irgi lėtiname, bet ne žmones, o traukinius, nes duotas įsakymas jiems važiuoti lėčiau. Žmonėms lėtumas yra sunkesnis darbas negu greitumas. Save sutramdyti ir sulėtinti – beveik neįmanoma. Tai reikštų: padaryti mažiau, uždirbti mažiau, turėti mažiau, po pietų eiti gėdingosios pietiečių siestos, vėlai vakarieniauti ir neatiduoti vakarienės priešui.
Sulėtėti – vadinasi, atsisakyti lyderio pozicijos. Nes lyderiai dabar yra jie – karštis ir leftistinis Galilėjaus termometras. Pas mus visi nori būti pirmi, kieti ir kiečiausi, aplenkti Estiją ir Lenkiją, apšauti kaimyną namo plotu ir architektūriniais sprendimais. O pietiečiai su savo lėtumu, nuo pirmos iki pusės keturių pietaujančiais bankais, atrodo juokingi, verti paniekos. Bet tai laikinas dalykas. Atskris invazinės papūgėlės, ir mes sulėtėsime.
Ir vis dėlto lėtumas nėra tingumas. Šitai knygoje „Viena laimės idėja“ tvirtina du karščių užgrūdinti pietiečiai – Luisas Sepulveda (Čilė) ir Carlo Petrini (Italija.) Ne, lėtumas – tai dėmesio koncentracija, esamojo laiko fiksavimas. Lėtumas yra puiki kasdienybės propedeutika: lėtai ragauti, lėtai mokytis, lėtai bučiuoti. Greitis – tai malonumas turėti. Lėtumas – malonumas būti. Ką renkatės?
Norime ar nenorime (o, manau, daug kam tai siaubinga), bet teks tapti pietiečiais.
