Pripažįstu – kai kam tokio pobūdžio svarstymai galėtų pasirodyti banalūs, miesčioniški. Ir man taip atrodė. Bet tik tol, kol išgirdau klausimą: „O kokia bus jūsų šuns mitybos koncepcija – tradicinė ar moderni?“ Apsidairiau tikėdamasis pamatyti egzotiško klausimo adresatą. Bet nepamačiau. Nes adresatas buvau aš pats. Gyvūnų maisto parduotuvės konsultantė maloniai šypsojosi – panašiai šypsosi kelių policija, kai tu bandai aiškinti, kad nepastebėjai greičio apribojimo, o ji – policija tuo tiki ir todėl šypsosi.
„Jūsų šuniukas – vos trijų mėnesių. Todėl jūs turėtumėte dabar apsispręsti, kaip ateityje jį maitinsite – tradiciniu ar veganišku maistu“, – patikslino pardavėja. Ir pateikė motyvaciją: „Be abejo, šis sprendimas priklausys nuo jūsų šeimos mitybinės ideologijos.“ Bandžiau teisintis, kad mano mityba nėra ideologinė, aš šiaip – valgau savo malonumui ir tiek, bet man buvo pasiūlyta gerai apgalvoti šuns mitybos sprendimą.
Pradėjau domėtis keturkojų ėdalo reikalais ir nustebau. Čia, pasirodo, oho, kiek ideologijos. Šunų ir kačių šeimininkų pasaulis prieš keletą metų pasidalijo į dvi stovyklas: vieni yra griežti tradicijos puoselėtojai, saugojantys šunų teisę į kaulą, kačių – į šviežio pieno dubenėlį. Anapus tranšėjos – tradicinio ėdalo priešininkai: veganai ir ultravegetarai. Per vidurį nėra nieko: arba maitini šunį kalakutienos kroketais ir retsykiais lepini jautienos konservais arba šeri spec. skanėstu be mėsos, be grūdų, be cukraus, be glitimo, be klimato kaitos faktorių ir kitų gyvūnų žudymo siaubo filmo.
Mūsų daugiabutyje Romoje loja nemažai šunų, miauksi kelios katės. Bet tikrai nenumaniau, kad jų šeimininkai pasidalinę į dvi priešingas maitintojų stovyklas. Ir kad man norom nenorom teks deklaruoti savo pozicijas: už gamtos teršimą, gyvūnų kančias. Arba už klimatą ir taikų sambūvį su gyvūnijos pasauliu.
Ponia Rosalba – draugiško takso savininkė mane bando prisivilioti į savąją fronto pusę. „Aš esu veganė, mano vyras pagaliau tapo veganu, duktė jau seniai veganė. Mūsų namų šaldytuve nerasite nei pieno, nei sviesto, nei mėsos. Jokių sūrių ir jokių kiaušinių! Įsivaizduokite, ką mums reikštų laikyti ėdalą – mėsą iš nužudytų gyvulių atliekų, ką mums reikštų į ją žiūrėti, užuosti jos kvapą? Ar įsivaizduojate, signor Paolo?“
Mandagiai atsakau, kad įsivaizduoju. Bet sunkiai. Ponia Rosalba puola į ataką: „Tada įsivaizduokite, kad vieną dieną jūs einate gatve ir vietoje Šv. Kotrynos bažnyčios matote musulmonišką šventyklą. Kad esate priversti melstis nebe savo Dievui, o svetimam? Ar tai būtų teisinga?“ Numykiu, kad forsuota religinė konversija kažin ar būtų teisinga. Tiksliau – visiškai neteisinga. Ponia Rosalba taikiai šypteli. Būtume išsiskyrę draugiškai, bet turėjau neatsargumo leptelėti: „O veganizmą jūs kuriai konfesijai priskiriate – savajai krikščionybei ar svetimam musulmonų tikėjimui?“ Sulaukiau pikto piktutėlio arrivederci.
Ponas Antonio – raumeningo dobermano šeimininkas. Karabinierių viršila pensijoje. Vieną rytą jis be užuolankų man išpyškino: „Jeigu jūs bendrausite su tais psichais, kurie nori savo šunis paversti veganais, aš su jumis nebesisveikinsiu. Ir dar apskųsiu gyvūnų apsaugos inspekcijai. Aišku?“ Kurgi ne – viskas čia labai aišku. Nenorėčiau pyktis su teisėsaugos pareigūnais, tegu ir pensininkais.
Šuns paskirtis – būti žmogaus draugu. Bet va – draugas tampa priešu, nes ėda tai, ką ėda šeimos priešai.
Tiesą sakant, abiejų stovyklų argumentai man yra suprantami. Jeigu tėtis ir mama – katalikai, kažin ar jie norėtų, kad jų vaikas būtų musulmonas. Jeigu tėtis, mama, vaikas – veganai, kažin ar jie norėtų, kad geriausias žmogaus ir jų šeimos draugas šuo būtų mėsos valgytojas. Šuns paskirtis – būti žmogaus draugu. Bet va – draugas tampa priešu, nes ėda tai, ką ėda šeimos priešai.
Kita vertus, šuo yra šuo. Prieš 20 tūkstančių metų šunų nebuvo, buvo tik vilkai. Sutikime, – vilkas mintantis veganų maistu yra pernelyg stiprus oksimoronas! Kam tada jam ir jo artimiausiam giminaičiui vilkšuniui reikalingos iltys, nagai, letenos? Tam, kad liūdnomis akimis žvelgtų į dubenį su saulėgrąžų sėklų lukštų, kviečių sėlenų, sojų pupelių maistu? Žaliavos ten, be abejo, bus iš kontroliuojamų ekologiškų žemės ūkių šaltinių. Be glifosato. Bet nuo tos žinios nei maniškės Mūzos, nei jūsų vilkšunio akys nepralinksmės. Tikrai ne. Ar mes turime teisę reikalauti, kad mėsėdis vilkšunis taptų žolėde avimi? Ar tai teisinga? Ar tai etiška? Ar nebus toks virsmas – prieš gamtą, nors veganai sutartinai – už gamtą! Tokie keisti klausimai man kyla, ir aš kol kas nerandu atsakymų.
Bet konsultantė iš šunų maisto parduotuvės nerimsta, vis apie mitybos ideologiją primena, vis užsimena, kad kompromisais šuns neprišersi.
Kol kas Mūza triauškia kroketus su ryžiais ir vištiena. Toks lyg ir kompromisinis išeina – fleksitariškas Viduržemio jūros mitybos variantas. Bet konsultantė iš šunų maisto parduotuvės nerimsta, vis apie mitybos ideologiją primena, vis užsimena, kad kompromisais šuns neprišersi. Arba – arba. Kai susitinku kaimynę, žvelgiu į jos taksą (veganą) ir išsyk prisimenu vieningos šeimos tikėjimo dilemą. Kita vertus, atsargos karabinieriaus dobermano (mėsėdžio) akys laiptinėje žiba taip, kad abejonių nelieka – jo protėvis buvo alkanas stepių vilkas. Plėšrūnas.
Bet aš apsispręsiu. Man padės katės. Neseniai namų šeimininkėms skirtoje televizijos laidoje stebėjau, kaip veterinarijos gydytojas pliekėsi su kelių kačių šeimininke vegane. Ji ėmėsi rizikingo eksperimento: pripratinti savo augintinius prie „modernios“ katiniškos dietos: be gyvulinių riebalų ir gyvulinių baltymų. Veterinarijos gydytojas buvo kategoriškai prieš. Jo nuomone, katės, skirtingai nuo šunų, kurie galbūt per ilgą laiką galėtų prisitaikyti prie žolėdžiams skirtos dietos, tokios transformacijos nepakęs. Katė yra 100 proc. mėsėdis gyvūnas. Taip jis sutvertas, taip veikia jo skrandis ir kiti virškinimo organai.
Diskusijai įkaitus, gydytojas paklausė veganinių kačių veislės išradėjos: „Jūs norite pertvarkyti gamtą? Pabandykite šerti morkų briketais savo kates. Taip pat – leopardus, panteras, tigrus. Pažiūrėsime, ar jie jums padėkos.“ Veganė nenusileido, aiškino, kad gamta esą patiria nuolatinę evoliuciją, ir netgi mėsėdžiai plėšrūnai anksčiau ar vėliau prisitaiko prie kilnių žmonijos tikslų. Juk vilkas tapo šuniu ir ėda viską, netgi duonos kriaukšlį.
Galime tik spėlioti, kada liūtai taps abejingai į antilopes žvelgiančiais žolėdžiais, katės laks sojų pieną ir kniauks iš džiaugsmo, o šunys ės burokėlių salotas ir vizgins uodegas. Gyvūnų ėdalo pramonė prisitaikys ir visus sutaikys – mus, mūsų augintinius, jų mitybą. Ji tam turi resursų. Vien tik Italijoje šunų ir kačių maisto fabrikantai džiaugiasi stabiliai augančia 2,1 milijardo eurų apyvarta.
Žodžiu, aš nusprendžiau: mūsų Mūza nebus veganė. Jeigu gerai elgsis gal net ir natūralaus kaulo sulauks. Nemanau, kad reikia jaudintis dėl felis silvestris catus. Nuo veganinio sojų pašteto katukai patys išsigelbės: stojus sutemoms eis peliauti. Ir ką tu jiems padarysi!
