Kitokia, nes kitoks bus jos ritmas, kitaip suksis laikrodžiai, ir šviesos bus mažai, mažiausiai per visus metus, užtat kitaip krentančios. Ateis vakaras, ir tada visi taps valgytojais. Tikintys ir netikintys. Taupantys ir švaistantys. Išrankūs ir nesigilinantys į skonio reikalus. Emigravę ir niekada neišvykę. Beveik visi taps valgytojais. Gal tik tie netaps, kurie vis dar yra su mumis, bet jau šiek tiek išėję. Bus tikrai kitokia diena, nes dekalogo įsakymų šiais laikais mažai kas paiso, o štai sekmadienį trečiasis įsigalios iš esmės ir valdys.
Visą šitą litaniją sugalvojau ne aš, o tėvas Alberto. Kalbėjomės Romoje, bare prie kavos puodelio apie maistą, tikėjimą, šeimą ir Kūčių vakarienę. Don Alberto – toks mielas, draugiškumo ir empatijos kupinas kunigas. Šiaip Romoje daugiau ar mažiau visi Dievo tarnai – atviri ir pasaulietiški, bent taip galėtų pasirodyti tiems, kurie įpratę prie rūstaus klebono – bobulyčių nuodėmklausio griausmingų pamokslų.
Don Alberto beveik mane įtikino: vakarieniavimas prie padengto stalo su artimaisiais ir bičiuliais – jau yra tikėjimas. Nepriklausomai nuo to – tiki ar netiki.
Žodžiu, kalbėjomės apie trečiąjį dekalogo įsakymą (švęsti) ir apie tai, kad švęsti nevalgant ir negeriant nelabai įmanoma. Drauge su don Alberto surikiavome tokią seką: nebus tikėjimo be šventės, šventės nebus be vakarienei padengto stalo, vakarienei padengto stalo nebus be šeimos, kuri ketintų prie jo susėsti. Ir ta pačia tvarka – atgal...
Ta proga tėvas Alberto priminė, kad popiežius Pranciškus įvedė negirdėtą madą – sekmadienį Apaštalinių rūmų lange baigęs Angelo maldą ir palaiminęs aikštę lyg tarp kita ko ištaria: „Buon pranzo!“ – skanių pietų. Tarsi pietūs būtų ne šiaip sau pietūs – užkandis, pirmas, antras, desertas, vyno ir (ar) vandens taurė, o natūralus, linksmas, mielas eucharistijos tęsinys.
Smagiai bare su kunigu paplepėjome, netgi mūsų espreso puodeliai beviltiškai ataušo. Don Alberto beveik mane įtikino: vakarieniavimas prie padengto stalo su artimaisiais ir bičiuliais – jau yra tikėjimas. Nepriklausomai nuo to – tiki ar netiki. Nes atvirkštinio varianto lyg ir nėra, tikėjimo be vakarieniavimo prie padengto stalo negali būti.
Galbūt todėl, o gal ir ne, bet tikėjimui atsidavę žmonės – vienuoliai mums – pasauliečiams padovanojo keletą gastronomijos šedevrų. Reikia pavyzdžių? Parmezano sūris. Buivolių pieno mocarela. Karčioji jėzuitų trauktinė „Amaro San Giuseppe“. Brolių kamaldulių rabarbarų trauktinė ir „Vinsanto“ – vytintų vynuogių vynas. Arba „Benediktinų“ likeris, kurį ir pas mus gamino, o dabar nežinau ar gamina.
Sekmadienis, Kūčių vakarienės diena bus kitokia, nes visi valgys, bet absoliuti didžiuma virtuvės šefų negamins.
Mums jau mažai kuo tikintiems, liko tai kas liko – Kūčių vakarienė. Idealus ir kol kas, atrodo, dar neišklibintas vakarienės archetipas. Nors ką čia gali žinoti: vakar viename naujienų portale skaičiau sensacingą naujieną, kaip į šventąjį Kūčių dvyliktuką įsibrovė vieno kąsnio skrebučiai su gvakamole, brusketos su tuno užtepėle, salotos su avokadais, keptas varškės sūris su česnakais ir medumi (mamma mia – čia toks muzikalus itališkas ištiktukas) ir kitos gastronominės kasdienybės grimasos.
Teatleidžia tai vieno kąsnio fifai ir jos gvakamolėms dar negimęs dievulis, bet aš, 16 metų brandinto Modenos tradicinio acto, „fine de claire de Marennes“ austrių, „Taittinger“ vintažinio šampano ir 60 mėnesių brandinto parmezano vertintojas tokio Kūčių meniu neužskaitau.
Sekmadienis, Kūčių vakarienės diena bus kitokia, nes visi valgys, bet absoliuti didžiuma virtuvės šefų negamins. Tai yra didysis vigilijos paradoksas (yra tik kelios išimtys, patvirtinančios taisyklę): tauta vakarieniauja, o restoranai užrakinti. Susisiekiau su pažįstamu virtuvės šefu Simone – jis dirba Ženevoje. Patvirtino: restoranas uždarytas, Simone užsiims vaikais, o šefo prijuostę ir pozicijas virtuvėje užims jo žmona.
Kažkas tokio bus ir restoranų padavėjų galvose bei širdyse. Bus kitokia diena, kitokia vakarienė. Tūkstančiai padavėjų korpuso profesionalų ištisus metus nešioję lėkštes, taures, aiškinę valgiaraščius ir šefo filosofiją Kūčių vakarą prisės. Galės ramiai pasižiūrėti į savo veiklą iš šalies, nes juos aptarnaus šeimos nariai. Tik vietoje arbatpinigių tą vakarą galės palikti šypseną ir padėkos žodžius.
Ir štai – dar vienas Kūčių stebuklas: kasdienę sriubą virusios, kasdienius blynus kepusios ir dėmesio nereikalavusios žmonos, mamos, senelės tą vakarą atsidurs dėmesio centre, taps charizmatiškomis virtuvės šefėmis, dirigentėmis ir atlikėjomis, kurios diktuos meniu repertuarą, prisiims riziką ir atsakomybę, išgyvens nesėkmės. Virtuvė taps kiekvienų namų veiksmo epicentru, kiekvieni namai taps mažu restoranu su tipiškais restorano veiklos atributais – siaubingu stresu, įtampa, nuovargiu.
Sekmadienis, Kūčių vakarienės diena bus kitokia užkietėjusiems gurmė, tiems gastro – nenuoramoms, kurie kiaurus metus ieško, eksperimentuoja, derina vyną, vandenį, alyvuogių aliejų, konstruoja ir dekonstruoja skonį, šokiruoja save ir savo šeimos narius. Ką gi: tą vakarą užkietėjusiems gurmė ir maisto išmanytojams teks nusiraminti. Teks išgyventi gastronominį „Jurassic Park“, sugrįžti į praeitį, į varguolių virtuvę. Nes, – man taip aiškino empatiškas kunigas Alberto, Kalėdų vigilijos vakarienė gali būti visokia. Tačiau ji neturėtų būti prašmatni savimi patenkintų gurmė vakarienė. Nes tai yra „cena di magro“ – liesa laukimo vakarienė, kai tenka laukti, o laukimas visada yra nerimas.
Neabejotinai kitokia diena bus sušių, kebabų, picų, sūrio lazdelių ir kitokio niekalo valgytojams. Ką turiu galvoje? Vaikus. Archaiški Kūčių vakarienės stebuklai yra žavinga kasdienybės raciono prieštara. Mažiesiems gliutamato ir palmių aliejaus vartotojams ji įvarys šoką: „O čia kas per kvapas? Aguonų? Ne, ne, ne. Aš noriu savo „Danonki“ su šokoladiniais rutuliukais“. Ir todėl tai bus kitokia diena mamoms ir tėčiams, kurie turės progos iš arti, prie šventinio stalo pamatyti, kas pasidarė su vaikelių valgymo įpročiais.
Galų gale tai bus kitokia diena „Maxima“ tinklo darbuotojams ir pirkėjams. Nes ši skrandžius, namų šaldytuvus ir vidutinę tikėtiną gyvenimo trukmę valdanti Lietuvos institucija dirbs tik iki penktos vakaro. Ir tai yra viena įdomiausių kitokios dienos patirčių. Konkretus įrodymas, kad trečiasis dekalogo punktas mus vis tik dar valdo.
Buon Natale – gražių Kalėdų iš Romos!
TAIP PAT SKAITYKITE: Paulius Jurkevičius: „Made in Lithuania“ – visur, viskame, ant visko
