Turbūt jau supratote, apie kokį reiškinį ketinu papasakoti. Apie žymių žmonių valgymus restoranų inauguracijų metu. Tai nėra labai nauja mada. Vasarą nuėjęs pavakarieniauti Romos pajūryje į paplūdimio restoranėlį su staliukais tiesiai ant smėlio ir skėčiais iš nudžiūvusių palmių lapų visada pastebiu jaudinantį metropolijos provincialų norą parodyti, kad žymūs žmonės čia užsuka. „Taip, mielas kliente: ir vis tik jie užsuka“, – šypsodamas praneša paslaptį draugiškas restoranėlio padavėjas.
Ir prasideda... Vakar buvo to garsaus futbolo klubo vartininkas su mergina, kurią po kelių dienų paliko, ir ji verkė on line. Paskui buvo serialo apie mafiją herojus, jį ekrane suvarpė kalašnikovo serijomis „Cosa Nostra“, ir va – jis – čia, gyvas, sveikas, lukštena sicilietiškas krevetes, kurios, beje, vadinasi „carabiniero“.
Buvo atėjęs ir spagečius ant šakutės vyniojo tos partijos politikas, kurį turėjau matyti televizijos žiniose, ir aš jį, be abejo, mačiau, jis sėdėjo čia – prie gretimo stalo su savo asmens sargybiniu, o mašina su švyturėliais laukė ten, ant šaligatvio.
Lentelių su užrašais „prie šio stalo duoną su česnakais kramtė tas Juozas, tas Jogaila, ta televizijos vedančioji“ kol kas irgi nėra. Bet tai nereiškia, kad to niekada nebus.
Paskui dar paaiškėja, kad stalas, į kurį remiuosi alkūnėmis, nėra paprastas stalas, nes sezono pradžioje lygiai taip į jį alkūnėmis rėmėsi Sanremo dainų festivalio dalyvis, kurio pavardės dabar neatsimena rizotą su langustinų kremu atnešęs padavėjas. Na, bet tai nėra problema: nuėjęs prie kasos surinkti kortelės pin kodą pamatai juos visus. Žymūs žmonės įrėminti vienoje restorano sienoje taip, kad visi išeidami suprastų, kur buvo, kokį stalą ramstė alkūnėmis, kas iš tos taurės galbūt gėrė, iš kurios ir tu tik ką gėrei.
Ši pliažinių restoranėlių provincialumo apraiška pagaliau atkeliavo ir pas mus. Nuotraukos ant sienų dar nekaba, bet, manau, čia – laiko klausimas. Lentelių su užrašais „prie šio stalo duoną su česnakais kramtė tas Juozas, tas Jogaila, ta televizijos vedančioji“ kol kas irgi nėra. Bet tai nereiškia, kad to niekada nebus.
Vis dažniau, kone kiekvieną savaitgalį žymūs žmonės valgo restorane, ir jūs apie tai sužinote. Tai yra gerai ar blogai? Jeigu labai trokštate sužinoti – tada taip, tai yra gerai. O jeigu ne – tai nieko tokio, vis vien sužinosite. Nes restoranų piaras dirba ta kryptimi. Ryškaus viešumo tendencija krypsta į žymių žmonių lėkštes, į jų mitybą, į virškinimo procesus, į tai, kas jiems labai skanu arba visiškai neskanu.
Žymūs žmonės restoraną ir virtuvės reikalus mato kaip raudoną kilimą kino festivalyje. Arba kaip sienelę drabužių kolekcijos pristatyme su nukreiptais fotoreporterių objektyvais. Arba esi. Arba ne. Ką valgai ir ką supranti apie tai, ką valgai, nėra labai svarbu. Ką mes galime padaryti, jeigu žymūs žmonės supainioja raudoną kino festivalio kilimą su degustacinės vakarienės meniu? Nieko. Nieko ir nedarykime. Pažiūrėkime, ar išvengs žymūs žmonės pavojų, kurie tyko atėjusius į naujo restorano inauguraciją.
Būkime atviri: šiokius tokius pavojus, šiokią tokią riziką įžymūs žmonės patiria. Kino festivalyje iš žengiančių raudonu kilimu nereikalauja pateikti kino filmo recenzijos. Tai kino kritikų darbas. O štai įžymų žmogų, suvalgiusį degustacinį meniu, gyvenimo būdo žurnalistas greičiausiai ims ir paklaus: „Ką galvojate apie aromatą? Ar buvo skanu? Koks jūsų asmeniškas požiūris į jūrų gėrybes, „Franciacorta“ putojantį, Albos trumus?“
Pats geriausias atvejis, mažiausiai skausminga išeitis žymiems, matyt, būtų ši: drąsiai, charizmatiškai pareikšti, jog trumai, e – e – e, kaip čia pasakius, na, neatitinka asmeniškų aromatų sampratos. Va... Putojanti „Franciacorta“ būtų gal ir neblogai, bet suprantate, likutinio cukraus problema verčia orientuotis į „zero dosage“, todėl nuo vertinimų šįsyk teks susilaikyti.
Jeigu kalbėsime apie makaronus, tai čia viskas žymiai paprasčiau, nes galų gale – kas ten su tais makaronais gali būti sudėtinga: vaikai juos valgo, žmona nevalgo, nes bijo sustorėti, žodžiu, – mėgautis jau išmokome. Svarbu negailėti tarkuoto parmezano...
Štai taip, pamažu, žingsnis po žingsnio žymūs žmonės praveria mums savo virtuvių duris. Atveria savo šaldytuvus ir savo šaldiklius. Pasipasakoja apie ryto kiaušinienę, benedikto kiaušinio problemas ir kitus intymius gastroritualus. Kartais šias išpažintis imame ir paskaitome. Ir pagalvojame: et, geriau jau būtų nepasakoję. Neatvėrę. Nesupažindinę.
Ką iš viso to išlošia žymius žmones į atidarymą pakvietęs restoranas? Šito mes nežinome. Bandome nedrąsiai spėlioti. Jeigu inauguraciją su žymiais žmonėmis rengia pajūrio restoranas, ką gi – galime įsivaizduoti, jog viena restorano siena taps įžymybių fotogalerija. Ir mes visiškai dėl to nepyksime, nes pajūryje sezonas – trumpas, gyventi reikia, algas padavėjams mokėti reikia, išlaukti iki kitos vasaros reikia.
Arba – arba. Arba reitingų žvaigždės. Arba Albos trumų aromato nesuprantančios žvaigždės. Pasitaiko restoranų, kurie renkasi pirmąsias, o antrąsias – veja lauk.
Kita vertus, jeigu žymių žmonių paradą organizuoja „Michelin“ žvaigždutes jau prisimatavęs RIMTAS restoranas, tąsyk mes galime nedrąsiai priminti, jog provincialams žvaigždučių neduoda. Todėl įžymybes ant raudono arba balto kilimo susikvietęs restoranas šiek tiek rizikuoja. Arba – arba. Arba reitingų žvaigždės. Arba Albos trumų aromato nesuprantančios žvaigždės. Pasitaiko restoranų, kurie renkasi pirmąsias, o antrąsias – veja lauk.
Atvejų, kai restoranas nesusileidžia įžymių žmonių, ką ten įžymių – superįžymių akivaizdoje, nėra labai daug. Bet jie aprašyti. Tarkime, Niujorko itališkas restoranas „Carbone“ parodė duris Holivudo žvaigždei George'ui Clooney. Aktorius užsimanė pavakarieniauti pusę devintos. Bet laisvo staliuko nebuvo. Didžiulis restoranas taip ir nerado vietos įžymybei. Arba italų kurorto Forte dei Marmi istorija, kai toks pat likimas ištiko rusų milijardierių Abramovičių. „Man visi klientai vienodi: jeigu iš anksto neužsisakė, vadinasi, pas mane nevakarieniaus“, – aiškino restorano savininkas.
Mūsų restoranai kol kas laiko plačiai atvėrę duris įžymiems žmonėms. Jie tarsi brangūs, bet nebūtinai skoningi baldai, priskiriami interjero visumai. Bet palaukime: anksčiau ar vėliau atsiras toks vienas restoranas, kuris parodys žymiems žmonėms jų vietą restorano vertybių hierarchijoje. Jau girdžiu išankstinius aplodismentus!
TAIP PAT SKAITYKITE: Paulius Jurkevičius: Europa suraukė nosį nuo kanadietiškų vištų kvapo. Kodėl?
