Globalus valgymo „be“ vajus Lietuvos dar neapkvaitino. Bet greitai tai įvyks. „Be“ taps svarbiausiu maisto ingredientu. „Be“ valgymo filosofija užkariaus pirkinių krepšelį, šaldytuvą, keptuvę. Taps simpatišku gyvenimo būdo elementu. Gastronomiškai modifikuota prancūzo René Descartes'o įžvalga: „Valgai „be“, vadinasi, egzistuoji“.
Turino tarptautiniame maisto žurnalistikos forume bandžiau išsiaiškinti, kas ir kada sugalvojo „be“. Gurmė? Maisto pramonininkai? Žurnalistai? Visi po truputį prisidėjo. Aiškina Turino universiteto komunikacijos mokslų profesorius Peppino Ortoleva: „Anksčiau mitai kaupėsi ir gyvavo sakralumo, tikėjimo sferose. Šiandien didžiausia mitų sankaupą matau maisto fobijų srityje. Idėja, jog maistas apskritai kenkia, plinta vis plačiau ir tampa viena didžiųjų šiuolaikinės kultūros temų.“
Kava be kofeino, sūris be cholesterolio, pienas be laktozės skamba sensacingai, bet idiotiškai. Panašiai kaip ir naktis be tamsos, žiema be sniego, automobilis be motoro, sportas be prakaito, meilė be bučinio.
Pirmasis produktas „be“ gimė šeštajame dešimtmetyje: kava be kofeino. Ir prasidėjo... Per pusę amžiaus „be“ ideologija pažengė į priekį. Taip smarkiai pažengė, jog beveik nebeliko produkto, kuris gyvuotų ramiai ir laimingai be kokio nors „be“.
„Prekyba produktais, kuriuose ko nors nėra tapo reikšmingu atradimu. Tai smagi, rafinuota rinkodaros gudrybė, ji puikiai tinka tais atvejais, kai reikia parduoti brangesnį produktą vidutiniškai aukšto lygio klientui“ – aiškino Turine profesorius Ortoleva.
Keista ar ne? Kava be kofeino, sūris be cholesterolio, pienas be laktozės skamba sensacingai, bet idiotiškai. Panašiai kaip ir naktis be tamsos, žiema be sniego, automobilis be motoro, sportas be prakaito, meilė be bučinio.
Neduokdie, jeigu aukščiau išvardinti reiškiniai pasuks įkandin valgymo „be“ mados...
Ir vis tik komunikacijos profesorius šiek tiek klysta. Jis sako, kad „be“ valgymo ideologija subalansuota elitui. Aš manau, kad tinka ir patinka visiems. Ypač kai tuo pasirūpina maisto pramonė, reklamos genijai, prekybos gudročiai. Čia jums ne alkoholį iš terasų ir festivalių ištremti. Čia viskas slypi žymiai giliau ir labiau supainiota.
Jeigu anksčiau kaimo žmogui kas nors būtų pasiūlęs pieno be pieno (na, to balto sojų gėrimo) arba vištienos be antibiotikų, – būtų gavęs mėšluotomis šakėmis per strėnas. Dabar kaimas po truputį, neskubriai, bet užtikrintai braunasi į „be“ vartojimo bruzgynus. Kaip nesibraus, jeigu miestas reikalauja veršio be hormonų.
Astronominiais terminais kalbant „be“ ideologija – kaip juodoji skylė: ryja viską, ką mes valgome. Jeigu kalbėsime gastronominiais terminais – tai mada, kuri atėjo, ir nežinia, kada išeis. Gal niekada. Gal liks tol, kol Europoje nebebus savivaldybių, kurios leistų naudoti „Monsanto“ maistui ir žaliųjų vejų priežiūrai. Pavyzdžiui, Italijoje iš 7998 savivaldybių šešios uždraudė jų teritorijose naudoti „roundup“. Dar liko 7992. Kiek savivaldybių Lietuvoje uždraudė herbicidus? Nežinau. Gal „valstiečiai“ ir „žalieji“ žino?
Bet pas mus – ramu. Dar neprasidėjo rinkodaros apaštalų mišios kodiniu pavadinimu „aleliuja, be palmių aliejaus“. Ispanijoje, Prancūzijoje ir Italijoje baigia užknisti. Veikia taip, jog galiausiai norisi imti ir išgerti to maistinės apokalipsės pagardo. Ir pažiūrėti, kas bus. Bet išgerti neišeina, – teks palaukti karščių, kol įgaus skystą būvį.
Anądien Romoje paprašiau bare puodelį espreso su cukrumi, tai tokia sinjora rūsčiu žvilgsniu nuliejo ir garsiai, – kad girdėtų visas baras išrėžė užsakymą: „Man – kapučiną be kofeino su pienu be laktozės ir kruasaną be palmių aliejaus.“
Toskanoje – geros, kokybiškos mėsos regione prašyti restorane jautienos be antibiotikų ir be hormonų yra praeities reliktas. Planavau užsisakyti steiką „alla fiorentina“, bet tratorijos savininkas užbėgo už akių: „Gal paragausite seitano bifšteksą?“ Paklausiau, kokia čia būtų jaučių veislė, ar iškeps su krauju. Gėdingai nepataikiau. Pasirodo, tai mėsa be mėsos, toks grūdinių kultūrų glitiminis kotletas su daržovių kompostu. Jį išrado vienuoliai budistai. Sau ir tiems, kurie laisvalaikiu žaidžia dzen. Beje, kiek vėliau tratorijos savininkas pademonstravo: mėsa be mėsos atrodė kaip tikra mėsa. Dievaži...
Be mėsos galiu gyventi tiek, kiek reikia. Užtat mėgstu pastą (makaronus). Bet kai Milane minimalistinio stiliaus restorane padavėjas pradėjo tardyti: „Pasta be glitimo? Be angliavandenių? Be glifosato, – iš ekologiškų kviečių?“ – šiek tiek pasimečiau. Galiausiai išsisukau su vienu nelabai šiuolaikišku „be“: užsisakiau makaronų be kiaušinių. Padavėjas liko patenkintas.
Valgymas „be“ ir džiugina, ir vargina. Džiugina, nes sugebi be kažko apsieiti, ir tai, matyt, yra gerai. Vargina, nes informacijos „be“ srautas nuolat pučiasi. Susigaudyti jame nėra paprasta. Netgi velniškai nepaprasta. Tarkime, druska. Kažkas sugalvojo padaryti druską „su“, gavosi druska su jodu. Perku druską „su“, – respektabilus sinjoras prisistatęs asmeniniu mitybos treneriu rekomenduoja pasidomėti, iš kur ir koks jodas dedamas į druską. Smalsu... Treneris paaiškina: jodas – tai juodos farmacijos pramonės atliekos. Ne visada, bet dažnai. Taigi, geriau „be“.
Kartais atsitinka taip, kad susiduria vienas „su“ ir vienas „be“. Susiduria prekybos tinkle ir mano – pirkėjo – sąmonėje. Štai – aperityvui skirti krekeriai palankiu sveikatai maistu prekiaujančiame prekybos tinkle: su raudonuoju vynu be mielių. Klausiu pardavėjo – kas šiuo atveju yra be mielių – vynas ar tešla. Atsakymas – abu. Taigi, du „be“ priveikė vieną „su“.
Komunikacijos profesorius Ortoleva Turine aiškino, jog su maistiniais mitais neverta kariauti ar stengtis paneigti. Geresnė strategija – pasistengti juos suprasti. Visus „be“ ir dar žmones, kurie jais tiki. Stengiuosi taip ir daryti, bet ne visada pasiseka. Profesorius ir vėl gudrauja. Viskas žymiai paprasčiau: kažkas padarė biznį iš vartojimo „su“. Pridėjo visko be proto, be sistemos, be ryšio, ir visiems buvo gerai. Dabar prasideda atvirkštinis procesas (ir biznis): nuims, pašalins daugybę „su“, kad liktų milijonas „be“. Bent aš taip įsivaizduoju...
Net prakaitas išpylė begalvojant, kiek daug „be“ manęs dar tyko kasdienybėje. Sūris be cholesterolio, vynas be glitimo pėdsakų, vaisiai be cukraus... Ar nebus pats laikas išgerti šalto vandens stiklinę? Galbūt. Bet pirmiausiai teks aptarti „be“ strategiją: vandens be fluoro? Be nikelio? Be nitratų? Be nitritų? Be kalcio?
TAIP PAT SKAITYKITE: Paulius Jurkevičius: 5 priežastys teigiamai įvertinti alkoholio kontrolės sąjūdį
