TAIP PAT SKAITYKITE: Sūrių skandalas Italijoje: mocarela Nr. 1 slapta gaminama iš lietuviškų pusfabrikačių
Žongliruojame gudriais maisto produktų pavadinimais ir jaučiamės svarbūs. Jaučiamės daug pasiekę pakeliui į gurmanišką tobulumą. Žengtas kosminis žingsnis į priekį: maisto pramonė garsiai pasako produkto pavadinimą, užrašo jį ant pakuotės, ant gražios pakuotės, ir mes tikime. Ne tik mes – ir italai tiki, britai tiki, amerikiečiai labai tiki.
Galiausiai viskas baigiasi tuo, jog ir patys maisto pramonės strategai pradeda tikėti, jog dėmesys pavadinimui ir pakuotei, bet ne jos turiniui lemia nuoširdžias vartotojų simpatijas parduodamam produktui.
Svarbu, kad suveiktų magiška formulė: garsus gamintojas + sąsajos su garsia gastronomijos valstybe + garsus produkto pavadinimas + nepaaiškinta žaliavos kilmė + graži pakuotė + patraukli kaina = geras maisto biznis.
Mocarelos atveju būtent taip ir veikia ši velniška formulė: garsus sūrių gamintojas „Galbani“ + garsi sūrių valstybė Italija + labai žinomas sūrio pavadinimas „mozzarella“ + lietuviška sūrio žaliava „cagliata“ be paaiškinimų + Italija dvelkianti pakuotė + smagi kelių eurų kaina = milijonai, kuriuos pasidalija žaliavos užsakovas su tiekėju ir galutinio produkto pardavėju.
Ar tikrai italai yra laimingi valgydami mocarelą, pagamintą iš slapta atvežtų Rokiškio pusfabrikačių? Ne tas žodis. Jie pasibaisėję. Ir štai dabar paaiškinsiu kodėl.
Lietuva turi tik du sūrius, pažymėtus Europos kilmės nuoroda: lietuvišką baltą varškės sūrį ir „Liliputą“. Įsivaizduokime, jog tolimoje šalyje, tarkime, Pietų Afrikos Respublikoje kažkam patiko lietuviško sūrio forma, spalva ir pavadinimas. Mes, Lietuvos ir „Liliputo“ patriotai, imsime ir pasipiktinsime: o kaip bus su Belvederio kaimo rūsiams būdingu grybu? Kaip bus su „penicillium pallidum Smith“, kuris suteikia MŪSŲ sūriui savitą skonį ir kvapą?
„Liliputo“ gamintojui Afrikoje mažiausiai rūpės „penicillium pallidum Smith”. Jam rūpės mažiausiomis sąnaudomis sukurti garsaus sūrio kopiją ir parduoti ją nelabai susigaudančių valgytojų rinkai.
Kitaip tariant: mersedesas ir Afrikoje yra mersedesas. Ir netgi tas mersedesas, kuris bus pagamintas Afrikoje, irgi, galimas daiktas, bus mersedesas.
Kitaip tariant: mersedesas ir Afrikoje yra mersedesas. Ir netgi tas mersedesas, kuris bus pagamintas Afrikoje, irgi, galimas daiktas, bus mersedesas.
Lietuviškas „Liliputas“ ir Afrikoje yra lietuviškas „Liliputas“. Bet Afrikoje pagamintas „Liliputas“ niekada nebus lietuviškas „Liliputas“. Afrikoje, Italijoje, Japonijoje pagamintas lietuviškas baltas varškės sūris niekada nebus lietuviškas baltas varškės sūris.
Netgi tuo atveju, jeigu tie lietuviški sūriai bus daromi pagal lietuvišką technologiją. Ir netgi tuo atveju, jeigu kas nors į Afriką nuvežtų porą lietuviškų žalmargių. Sūris yra sudėtingos ekosistemos galutinis produktas. Sūrio aromate išreikšta daugybė unikalios teritorijos dalykų: klimatas, dirvožemis, augalija, žmonių patirtis ir tradicijos. „Ar itališkų karvių pienas geresnis už lietuviškų karvių todėl, kad jos kalba žmonių kalba?“ – feisbuke šmaikštavo vienas pramoninių sūrių valgytojas.
Ne, itališkos karvės nėra protingesnės už lietuviškas. O lietuviškos nėra gudresnės už indiškas. Bet kiekvienoje šalyje karvių pienas yra vis kitoks, nes vis kitokia yra žolė, kurią rupšnoja karvė, kitokia žemė, kurioje auga žolė, galų gale – kitokie žmonės, kurių rankos, protai ir širdys daro sūrius.
Todėl neverta patriotiškai išpūsti krūtines ir pradėti didžiuotis tuo, kad italai valgo mocarelą iš lietuviškų pusfabrikačių. Tai nėra mocarela. Tai yra mocarelos klonai. Tai yra biznis. Jis atsiremia ne į patriotizmą, o į pieno kainą. Kai italų sūrių pramonės gigantai pamato lietuviškas pieno kainas, jie pamiršta patriotizmą, pamiršta savo tradicijas. Lietuvoje litrą pieno perdirbėjai superka po 20–25 centus, o Italijoje – po 37–40 centus.
Štai taip citrinos rūgštimi pagardinta lietuviška pieno sutrauka tampa „itališka“ mocarela. Be pieno dvasios. Be teritorijos aromato. Be tradicijų. Be garbės. Italų pramonės gigantai prasuka milijardus eurų meluodami savo valgytojams ir neaiškindami, iš ko, kaip darytos tos jų mocarelos gražiose pakuotėse.
Mūsiškiai puikiai žino, kad dalyvauja iškreiptos sūrių rinkos žaidime. „Valgant picą, ypač Šiaurės Italijoje, yra nemaža tikimybė, kad jos gamyboje bus panaudota arba mocarela, arba „cagliata“, gaminta „Rokiškio sūryje“, – viename interviu aiškino Dalius Trumpa.
Šios tikimybės neturėtų būti. Vietoje neaiškumo ir tikimybės turėtų būti absoliutus aiškumas: valgai tikrą mocarelą ar pigią mocarelos klastotę. Kažin ar Lietuvos sūrių milijonierius girdėjo, jog nuo šių metų pavasario italai nutarė baigti sūrio iš nežinia ko žaidimus. Gamintojai įpareigoti užrašyti ant etiketės, kokioje šalyje ganėsi karvės, kokia pieno kilmė.
Beje, Rokiškio sūrių magnatas vieną kartą ant garsių pavadinimų grėblio jau buvo užlipęs. Prieš keletą metų buvo gaminamas Rokiškio parmezanas. Ir buvo kalbama, kad lietuviškas parmezanas nė kiek neblogesnis už italų „parmigiano reggiano“. O ką? Italai tegu sau daro vieną sūrio kilogramą iš 16 litrų šviežio pieno. Čia jų problema. Mes padarysime paprasčiau ir greičiau, ir pigiau.
Paskui lietuviškas parmezanas kažkur dingo. Ir ačiū Dievui.
„Itališki“ mocarelos pusfabrikačiai kol kas nedingo, gyvuoja. Na ir tegu. Tereikia neužsirauti ant spalvotų rinkodarinių efektų. Tereikia galvoti, ką valgai – pakuotę ir pavadinimą ar sūrį.
