Pabandžiau įkinkyti didįjį plepalų retransliatorių – uždaviau šį paprastą klausimą beveik penkiems tūkstančiams savo FB paskyros draugų (ir priešų). Nagi, prašau, mielieji, demonstruokite įžvalgas, nuojautas, naratyvus.
Taigi, kas yra gastronomija?
Antikos graikams, kurie sugalvojo šį terminą, gastronomija buvo pilvo įstatymas.
Viskas fiziologiškai paprasta ir aišku: pilvas liepia – galva klauso. Daug kas ir šiandien taip galvoja. Galbūt kažkam atrodo, kad Antikos graikai ir romėnai, panašiai kaip mes šįryt per pusryčius sėdėjo ant kėdžių prie stalo ir darbavosi peiliais bei šakutėmis.
Antikos graikams, kurie sugalvojo šį terminą, gastronomija buvo pilvo įstatymas.
Ne. Antikos graikai ir romėnai puotaudavo išsitiesę ant gultų, beveik gulėdami. Ant kėdžių Europa sušoko tik po kokių poros tūkstančių metų. Kodėl? Pasikeitė mados? Ne. Reikėjo išlaisvinti kairę ranką, nes atsirado poreikis patogiai sugriebti peilį ir pjaustyti šviežiai keptą mėsą. O šakutės ant stalų XIV amžiuje atsirado ne dėl aristokratų noro išsiskirti, o dėl maro: kad atstumas tarp rankų ir maisto būtų šiek tiek saugesnis. Gastronomija yra istorija. Žinojimas, kada atsirado, kodėl prasidėjo, kaip išnyko, kas atvežė, iš kur atvežė, kaip valgė.
Bet gastronomija yra ir politika – kartais gudri, o kartais – pavojinga. Jeigu netikite – paklauskite Marie Antoinette, kuri pasiūlė neišgalintiems duonos nusipirkti prancūzams krimsti briošus. Žinome, kuo jai baigėsi. Ir kokio pastato neliko Paryžiuje. Ko nežinome? To, kas vyksta šiandien: masinis krevečių auginimas yra smirdanti stichinė nelaimė tūkstančiams namų netekusių žmonių. Jie grūdasi ES pasieniuose ir pajūriuose, o mes nesuprantame, ko jiems trūksta. Trūksta ne jiems, o mums. Ne jie, o mes prašome: prekybos dieve, duok mums mūsų kasdieninių krevečių pakuotę, duok palmių aliejaus, duok avokadų.
Gastronomija yra moralė ir tikėjimas. Nes tam tikri produktai tam tikromis dienomis ir progomis nevalgomi arba tik tada valgomi. Taip buvo anksčiau, gal dar šiek tiek yra ir dabar, nes du kartus per metus – per Kalėdas ir Velykas šis gastronominės moralės mechanizmas vis dar įsijungia.
Patriotizmas ir meilė tėvynei irgi yra gastronomija. Tam tikrais atvejais sūris arba patiekalas tampa nacionalinio tapatumo simboliu. Tam tikrais atvejais jį tenka ginti nuo priešų (tų, kurie be ceremonijų šį bei tą supaprastinę padaro sūrio copy – paste ir dar pavagia pavadinimą).
Taip, gastronomija yra pinigai. Galimybė išgyventi ir galimybė praturtėti. Kažką pačiam išauginti, primelžti, nušerti, nuskinti, subrandinti, suslėgti ir ramia sąžine parduoti. Arba nieko neišauginti, nieko nesubrandinti, viso labo pigiai nupirkti ir brangiai parduoti, nes sąžinė valgyti neprašo. Taigi, gastronomija yra: akcijos, birža, spekuliacijos, pelnas, rinkodara. Viena FB bičiulė taip man ir parašė: „Gastronomija yra „Maxima“.
Važiuojame toliau. Gastronomija yra žinios. Tikslios ir paviršutiniškos žinios apie maistą ir gėrimus. Puiki galimybė pademonstruoti kažką tokio, ko kiti neišmano. Arba neturi pinigų nusipirkti. Arba turi pinigų, bet neturi laiko. Taip, – gastronomija yra žaižaruojanti snobų arena. Žmonių, kurie valgo ne maistą, o etiketes ir konceptus. Žmonių, kur dar vakar sakė: maistas man yra energija, benzinas, o šiandien jie jau kažką aptakiai veblena apie skonius ir poskonius.
Gastronomija yra ne kas kita kaip namai. Išskyrus, žinoma, tuos namus, kuriuos nūdienos architektai projektuoja be virtuvių, nes virtuvės funkciją projekto užsakovui atlieka pica į namus. Tokie namai nėra gastronomija.
Be abejo, prisiminimai apie mamos ar senelės virtuvę yra tikrų tikriausia šeimos gastronomija. Apskritai gastronomija be atminties ir prisiminimų neįmanoma. Ji neįmanoma ir be valgomojo, be stalo ir staltiesių, be šiek tiek iš dizaino tendencijų „iškritusių“ šeimos indų.
Gastronomija yra receptai, keptuvių ir puodų tarškėjimas. Maisto gaminimas? Taip. Bet čia daug kas, kone visi darome esminę klaidą: maisto gaminimo techniką pakeliame į gastronomijos lygmenį ir ten paliekame. Be reikalo, nes gaminimo technika – šviežios mėsos virsmas sultingu mėsos patiekalu yra kulinarija.
Gastronomija yra žymiai daugiau. Tai – požiūris, akiratis, vertybių sistema. Menas arba mokslas. Gastronomijos (manau, ne kulinarijos) istorikas Rimvydas Laužikas mini Viljamą Pochliobkiną, kuris sako, jog gastronominis skonis yra kaip muzikinė klausa – ją turi arba jos neturi. Galbūt. Tiesa, pusdienį pasivaikščiojęs po pirmojo pasaulyje gastronomijos universiteto (jį įkūrė judėjimas Slow Food) auditorijas vis tik manau, kad gastronomija yra labiau mokslas.
Gastronomija yra žymiai daugiau. Tai – požiūris, akiratis, vertybių sistema. Menas arba mokslas.
Atsidarantys ir užsidarantys restoranai, charizmatiški ir normalūs virtuvės šefai, kritikų vertinimai ir diskusijos irgi yra gastronomija. O taip pat – vyno sąjūdžio pradėta skonių ir poskonių medžioklė, degustacijų ažiotažas, aukščiausios vieno ar kito produkto kokybės bei malonių pojūčių paieškos.
Mes savąją gastronominę revoliuciją pradedame nuo šio gana aukšto laiptelio. Būtų gerai, kad neapsvaigtume, kad stogas nenuvažiuotų ir kad nepradėtume galvoti, – jau viską žinome, jau viską išragavome. Nes gastronominis pažinimas yra kelionė be galutinės stotelės. Nes daug kas pas mus gastronomiją vis dar sieja su skrandžio patologijomis arba su gastronomu. Gastronomas – tai visai ne maisto krautuvė. O profesija (tokia kaip agronomas).
Linkiu sėkmės gastronomijai pirmajame forume!
