Visai neseniai jie šaudė į žmones Paryžiuje, kurie laisvai leido laiką. Šaudė į tuos, kurie laisvai valgė ir gėrė kavinėse, baruose. Šįsyk jie Nicoje pervažiavo per žmones, kurie laisvai vakarieniavo, laisvai klausėsi muzikos, laisvai susikabinę vaikščiojo, laisvai bučiavosi „Promenade des Anglais“, kuri yra ir buvo ne šiaip elegantiška krantinė, o gyvenimo laisvai simbolis.
Jie kariauja prieš žmones, kurie nori ir moka gyventi laisvai. Jų gyvuliškas įniršis ir patologijos dugną siekianti neapykanta nukreipti prieš žodį ir veiksmą – laisvai. Prieš pirmąjį ir patį svarbiausią prancūzų respublikonų triados elementą – Liberté (pranc. laisvė). Šįmet jam sukanka 230 metų. Liberté iki 1789 metų rugpjūčio 26 buvo miglota filosofinė abstrakcija tol, kol jai nenusilenkė Liudvikas XVI ir visas ancien régime (pranc. senasis režimas, absoliutinė monarchija).
Prancūzija pamokė Europą ir visą likusį pasaulį gyvenimo laisvai paslapties. Ši valstybė sukūrė teisinį Liberté mechanizmą: „Laisvė yra galimybė daryti tai, kas neprieštarauja kitų teisėms“. Prancūzija išpuoselėjo solidžius epikūrinio malonumo standartus, kurie kaip medus traukė ir tebetraukia tuos, kurie sugebėjo užsidirbti daug pinigų, bet nemoka jų išleisti. Paryžius, Nica, Kanai, Biaricas, Bordo, Sen Tropezas, Reimsas, Epernė – kiek kultinių vietovardžių, kiek romanų, kiek kino filmų sukurta šiuose miestuose! Kiek neapykantos taikinių dar liko gyvenimo laisvai žudikams!
Prancūzija išmokė Europą ir visą likusį pasaulį gyventi taip, kad prieš mirtį nereiktų gailėtis. Pagimdė ir ištobulino sąvokas bon ton (pranc. rafinuotas, elegantiškas) ir savoir-faire (stilius, taktas, korektiškumas). Išmokė skoningai rengtis. Pasakė, kas yra mise en place (pranc. stalo įrankių išdėstymas) ir kaip teisingai padengti stalą. Išdėstė, kas yra menù (pranc. valgiaraštis), ir ką po ko valgyti bei gerti.
Prancūzija sugalvojo terminą restaurant ir paaiškino, kaip ši malonaus valgymo vieta turėtų atrodyti ir koks jos veiklos principas. Prancūzija sukūrė pasaulinę vyndarystės mokyklą ir žodelius cru, coupage, sommelier, millésime, kuriuos tarsi burtažodžius kartoja ne tik Europa, bet ir Čilė, Australija, Pietų Afrika. Galų gale, Prancūzija išperėjo du valgytojų tipažus – gourmand ir gourmet. Vienas – simpatiškas visko po truputį valgytojas, kitas – išrankus, kritiškas, siekiantis tobulumo.
Štai: mes pro truputį krypstame prie maisto, prie vyno, prie restoranų. Atkreipkite dėmesį: Paryžiaus ir Nicos žudikų taikiniai buvo būtent šie gyvenimo laisvai atributai ir jų vartotojai. Nė vienas autoritarinis režimas, nė viena diktatūra, nei viena konfesija negali ignoruoti tokių prancūziško gastronominio gerbūvio mitų kaip šampanas, konjakas, foie gras, kroisanai, rokforas ir t.t. Variantai yra du: arba juos uždrausti, ištrinti iš kolektyvinės sąmonės arba įsileisti kartu su visomis epikūrinio vartojimo pasekmėmis.
Prisiminkime: triumfališkai nugalėjęs nacistinę Vokietiją Stalinas kapituliavo prieš gurmaniškąją Prancūziją. „O ką, jeigu angliakasiai, inžinieriai ir kiti darbo žmonės užsimanys šampano? Kur ir kaip galės jo gauti? Juk šampanas – tai materialinės gerovės simbolis“. Spėkite – kas čia taip postringauja? Neatspėsite. Nerimauja didysis sovietų gurmanas – „obščepito“ komisaras Anastasas Ivanovičius Mikojanas.
Jo nurodymu juoda su auksinėmis raidėmis Sovetskoye etiketė buvo nukopijuota nuo Ėpernė vyndarių. Iš kokių vynuogių buvo gaminamas Sovetskoye? Ar tai buvo klasikinis trois cépages (trys populiariausios šampano gamybos vynuogių veisles – chardonnay, pinot noir, meunier)? Angliakasiams ir kitiems darbo žmonėms tokios plonybės nerūpėjo. Tai buvo Politinio biuro veiklos prioritetai. Jie buvo aptarti specialiame posėdyje balsavimo būdu: Sovetskoye turi būti „skanus“ angliakasiams, inžinieriams ir visiems kitiems darbo žmonėms. „Skanus“ sovietinėje skonio skalėje reiškė saldus.
Užuot klijavę gedulingas vėliavėles savo FB paskyrose verčiau nusipirkite Bretanės austrių ir pakelkite tikro prancūziško šampano taurę už pasaulį laisvai.
Toliau. Iš prancūziško mėsos gabalo su kaulu, kuris vadinosi côtelette sovietų kulinarai iškepė maltos mėsos kотлета. Tirštas, saldus prancūziškas vaisių desertas compote tapo skystu sovietiniu mineralinio vandens pakaitalu. Vyrai gerdavo alų, moterys ir vaikai – kompotą. Pseudoprancūzija, kurios taip reikėjo režimui – kompotas, saldus šampanas, kotletai atėjo ir pas mus, į Lietuvą ir ilgai nebenorėjo išeiti. O gal dar ir neišėjo.
Pasaulis laisvai negali be Prancūzijos. Nes negali be restoranų, be taurės vėsaus chardonnay, be rokforo, be ginčų amžina gero skonio tema. Negali be viso to, į ką šaudo ir nori sunaikinti, per ką bando pervažiuoti kovotojai prieš pasaulį laisvai.
Štai kodėl nors šio vasaros savaitgalio pagrindinė tema yra mirtis, siūlau nekreipti dėmesio ir gyventi prancūziškai. Užuot klijavę gedulingas vėliavėles savo FB paskyrose verčiau nusipirkite Bretanės austrių ir pakelkite tikro prancūziško šampano taurę už pasaulį laisvai. Tą, kuriame ačiū Dievui esame ir kurio niekas nenugalės. Vive la France!
