Šią savaitę randas atsivėrė Romoje ir viso pasaulio žiniasklaidoje. Žmonės tą naujieną „klikino“ labiau nei tą, kur apie atskilusį Sidnėjaus dydžio ledkalnį. Piktinosi, plūdosi, dalijosi prakeiksmais ir niūriomis patirtimis visur, mūsų šalį įskaitant. Taigi: Romos restorane „Antico Caffe‘ di Marte“ netoli Šv. Angelo pilies dvi japonės pietų metu suvalgė dvi porcijas spagečių, išgėrė butelį mineralinio vandens ir sumokėjo 429,80 euro.
Kliuvo, oi kliuvo Amžinajam miestui ta proga! Senutė Roma per vieną vakarą tapo vagių ir sukčių sostine. Pats mačiau: anoniminiai komentuotojai Lietuvos portaluose Romos žmones išvadino tos tautybės, kuri neturi pastovios gyvenamosios vietos, atstovais, paskui – tinginiais, prakeiktais pietiečiais, galiausiai – reketininkais ir mafijozais. Po to dar parašė, kad pica prie Koliziejaus buvo labai neskani, makaronai buvo beprotiškai kieti, pica „marinara“ buvo be jūros gėrybių. Siaubo filmo pabaiga – siaubinga: vietoje karštos latės davė stiklinę šalto pieno.
Man – Romos senbuviui, pragyvenusiam šiame puikiame mieste ketvirtį amžiaus, gaila visų. Pirmiausiai gaila tų, kurie pasiskaitę, kaip ten toms ponioms iš Japonijos nutiko, iškilmingai pasižada: niekada nekelsiu kojos į tą miestą. Prarasite ne tik baroko architektūros šėlsmą, prarasite espreso kavą už 90 centų, pusryčius bare už 3,60 euro, traškią romietišką picą už 6–7 eurus, taurę vėsaus pavakarės vermentino su alyvuogėmis už 3 eurus. Pasakiškus saulėlydžius, ledų porciją „Vacanze romane“ už 2,5 euro (su grietinėle) ir lėkštę garuojančių spagečių alla carbonara (be grietinėlės) už 9 eurus.
Gaila Romos. Ji to nenusipelnė. Tai miestas, kuriame galima labai nebrangiai ir labai skaniai pavalgyti.
Gaila, žinoma, ir tų ponių iš Tekančios saulės šalies. Jos irgi nenusipelnė mokėti už dvi porcijas spagečių 428 eurus.
Tiesa, kai skandalas tapo tarptautiniu ir atsidūrė naujienų agentūrų pranešimuose, municipalinė policija nuvažiavo ir patikrino tą blogą restoraną netoli Šv. Angelo pilies. Rado pažeidimą ir sustabdė licenciją penkioms dienoms. Bet pažeidimas – ne už maistą, o už tai, kad neturėjo leidimo staliukams lauke. Visa kita buvo lyg ir tvarkinga. Paaiškėjo, kad ponios užsisakė ne tik spagečių, bet ir šviežios žuvies ir jūros gėrybių. Nesuprato, kad 100 gramų šviežių, ne iš šaldiklio ištrauktų gėrybių kainuoja 6,5 euro, ir tai įprasta Romos kaina.
Mus visus apsėdusi chroniška liga: mes neturime laiko. Aš irgi neturiu laiko.
Ta proga perspėju visus tuos, kurie vis dėlto žada vykti į Romą ir trokšta: a) staliuko su vaizdu į Koliziejų, Šv. Angelo pilį, Tibro krantinę arba Berninio „Upių fontaną“; b) šviežių jūros gėrybių ir žuvies; c) angliškai, rusiškai, žemaitiškai bendraujančio padavėjo; e) taurelės grapos ar citrinų trauktinės limoncello neįtrauktos sąskaiton; d) žemos kainos. Mielieji, tokių dalykų Romoje nebūna!
Ar Italijos sostinėje įmanoma valgiaraštyje aptikti keptą doradą už fiksuotą kainą, pavyzdžiui, 12 eurų? Įmanoma! Šis patiekalas bus pažymėtas maža žvaigždute, ji yra mažos kainos garantas, nes garantuoja štai ką: žuvis bus šaldyta! Panašiai bus ir su kokybiška mėsa: Toskanoje auginamų chianina veislės karvių bifštekso kaina – 7 eurai už etto (it. – maisto matavimo vienetas, 100 gramų). Jūs pasakysite, na gerai, imame, paragausime geros mėsos. Bet jūs nežinote, kiek sveria vienas bifšteksas. Pamąstysite, kai jį atneš iškeptą, o kai gausite sąskaitą, sugniaušite kumščius: už 1 kg svorio mėsos luitą mokėsite 70 eurų, – be jokių apgavysčių ir be mafijos žabangų!
Mus visus apsėdusi chroniška liga: mes neturime laiko. Aš irgi neturiu laiko. Atsidūręs Paryžiuje ieškau to, ką reikia Paryžiuje valgyti – escargot à la bourguignonne. Sraigių. Bet noriu ne tik sraigių, noriu vaizdo į istorinį bulvarą, taigi, noriu dviejų dalykų tuo pačiu metu, nes neturiu laiko. Juos gaunu, jie neįrašyti į sąskaitą, bet mokėti reikia: sraigių porcija su vaizdu į istorinį bulvarą – 29 eurai, grafinukas rūgštaus, vandeningo raudonojo – 14 eurų. Oh mon Dieu! Dievuli tu mano...
Jeigu jūs man papasakosite, kad ten, aukštai, Alpių miestuke jūs papietavote ir malonus šeimininkas jums įpylė stikliuką grapos, ir už ją nereikėjo mokėti, ir jūs pajutote Italijos džiaugsmą, ir norėjote tą patį džiaugsmą pajusti po pietų Romoje, restorane, kuris yra piazza Navona, bet nepajutote, nes grapa buvo įtraukta į sąskaitą, ir jūs pasipiktinote, aš jums nieko kito negaliu patarti, o tik tai: spagečių alla carbonara eikite valgyti neišvaizdaus kvartalo prie turgaus osteria – užeigoje, ten, kur valgo turgaus prekeiviai, pensininkai, taksi vairuotojai, gente de Roma – Romos žmonės. Dar vienas patarimas: Navonos aikštės baroką vartokite ne sėdėdami, o stovėdami. Neužsigerdami niekuo, nebent Romos vandeniu iš fontanėlio (nemokamo).
Mes nenorime mokėti už tai, ko nevalgėme, arba už tai, kas neparašyta meniu. O jeigu tenka, sakome, kad tai yra apgavystė.
Sukčių ir apgavikų pasitaiko visur. Kita vertus, neįprastus reiškinius mes linkę priskirti suktybėms. Pavyzdžiui: Romoje, Tautos aikštėje, ėjome gerti kavos Federico Fellinio kavinėje. Aš gėriau stovėdamas prie baro, mano bičiuliai – prie staliuko. Aš už espreso puodelį mokėjau 1 eurą, mano bičiuliai – po 3 eurus. „Apgavystė“ – tvirtina mano bičiuliai. „Ne, – bandau aiškinti, – jokios apgavystės: Tautos aikštėje tauta sėdėdama kavos negeria. Geria ponios ir ponai. Gerdami jie gėrisi faraono Ramsio II obelisku.“
Mes nenorime mokėti už tai, ko nevalgėme, arba už tai, kas neparašyta meniu. O jeigu tenka, sakome, kad tai yra apgavystė. Bet yra ir kitokio tipo apgavystė: kai restorane užrašo patiekalo pavadinimą ir dar nuotrauką pateikia. Ir dar garantuoja pačią fiksuočiausią pasaulyje kainą. Romoje tai bus dienos pietūs pašildyti mikrobangų krosnelėje virtuvės „šefo“, kuris dirba su dviem mygtukais – „on“ ir „off“, su tokiais maisto produktais, kurių kilmės geriau nežinoti. Na, bet jeigu patiekalo kaina – „draugiška“, atitinka vaizdą plastiko valgiaraštyje, jeigu padavėjas kalba angliškai ir moka ištarti „laba diena“, jeigu aptarnauja greitai, nes juk dar reikia spėti nulėkti iki Trevi fontano, – ką gi, maisto kokybės ir autentiškumo prasme tai bus absoliuti apgavystė.
Rašydamas šį tekstą gaunu pranešimą iš Kopenhagos: sumuštinis „Smørrebrød“ (juoda duona be jokio skonio, sviestas, bet greičiausiai margarinas, sudžiūvusios lašišos gabaliukas ir kiaušinis) kainuoja 45 kronas – 6 eurus, mažas vandens buteliukas – 3,5 euro. Čia kas – deklaruota, tvarkinga skandinaviška apgavystė ar ne? Galimai taip, bet aš nežadu skubėti su išvadomis. O gal tas sumuštinis su vaizdu į Kronborgo pilį? Arba į Tivolio parką?
Žodžiu, kai eisite valgyti Romoje – neskubėkite sėsti prie staliuko. Neskubėkite analizuodami meniu. Ir šiaip – neskubėkite. Nes žioplus ir prie Šv. Angelo pilies muša.
