Vos paskelbus apie naująją akciją, 15min gavo kelių skaitytojų pastebėjimus apie praėjusią, vykusią 2015-ųjų rugsėjį: „nusifotografavę“ stacionariais greičio matuokliais, iki pat šiandien jie nesulaukė jokių žinių apie paskirtą baudą. Vienas skaitytojas tyčia greitį viršijo iki 10 km/val. trijose Vilniaus vietose, visose stacionarūs matuokliai jį užfiksavo, tačiau reakcijos – nulis. Jokių žinių vienas „fotomodelis“ nesulaukė ir po balandžio mėnesį vykusios savaitės trukmės akcijos.
Akcija – tik parodomoji? Tai pateisinama: policijos resursus švaistyti tam, kad būtų surašyti tūkstančiai nulį pajamų atnešančių protokolų, tikrai neverta. Tačiau kam tada tokias akcijas skelbti?
Kita priežastis, kodėl tokia akcija yra nereikalinga – jos laikinumas. Paklauskite bet kurio eismo specialisto ir visi jie atsakys taip pat: „Eismo taisyklių laikymąsi užtikrina ne baudos dydis, o jos neišvengiamumas.“
Pirmą rugsėjo savaitę greičio matuokliai papyškins visus, tačiau po to jų tolerancija bus pastumta iki buvusių 20 km/val. ir Vilniaus Geležinio Vilko gatvėje toliau visi važiuos trečdaliu greičiau, nei leistina.
Kodėl tokia akcija vyksta tik porą savaičių per metus, o ne kasdien? Dabar naudos tiek pat, kiek ispanus išmokius vairuoti ant ledo. Įgūdis gal ir naudingas, tačiau jo panaudoti nėra kur.
Vilniečiai tas kelias akcijios dienas irgi pasivažinės leistinu greičiu, vienas kitas bus nufotografuotas, tačiau didelė tikimybė, kad kvietimo apsilankyti policijos komisariate negaus. O akcijai pasibaigus, grįš prie senų įpročių.
Galbūt tai bus padaryta kitąmet? Juk 2017-ųjų sausio 1 dieną įsigalios Administracinių nusižengimų kodeksas, pagal kurį greičio viršijimas nuo 6 km/val. jau kainuos ne tik sąžinės graužatį, bet ir patuštins piniginę. Galbūt tada ateis metas masiniam greičio matuoklių tolerancijos sumažinimui? Juolab kad planuojama 50-yje vietų įrengti vidutinio greičio matuoklius, kurie jokios tolerancijos neturės.
Paskutinė, tačiau turbūt svarbiausia dalis – statistika. Ankstesnės „nulinės tolerancijos“ akcijos vyko 2015-ųjų balandį ir rugsėjį bei 2016-ųjų balandį, tad galbūt jų metu ypatingai sumažėjo avaringumas ar žuvusiųjų skaičius? Iš pirmo žvilgsnio, skaičiai džiuginantys.
Žuvusiųjų tais mėnesiais sumažėjo, tačiau avaringumas ir sužeistųjų skaičius didėjo. Pavyzdžiui, balandžio mėnesio rezultatai stulbinantys: 2015-aisiais šalies keliuose žuvo 15 žmonių, o 2016-aisiais – tik 8. Tiesa, „nulinės tolerancijos“ akcija vyko ir vienais, ir kitais metais. Žuvusiųjų skaičius 2014-ųjų balandį, kai greičio matuokliai veikė su +20 km/val. tolerancija, buvo 16 eismo dalyvių.
Butaforinė akcija, žinoma, šiek tiek prisideda prie eismo saugumo tomis dienomis – statistika bent jau to neneigia. Tačiau tai yra bendra tendencija Lietuvos keliuose: dėl įrengiamų saugumo priemonių eismo įvykių bei juose sužeistų žmonių skaičius pamažu didėja, tačiau žuvusiųjų – mažėja. Analogišką tendenciją galima pastebėti ir lyginant kitus laikotarpius – pavyzdžiui, nuo 2016-ųjų sausio iki rugpjūčio žuvusiųjų skaičius šalies keliuose sumažėjo 15 proc., o eismo įvykių bei sužeistųjų padaugėjo atitinkamai 11,9 ir 10 proc.
Kita vertus, jeigu drastišką žuvusiųjų sumažėjimą būtų lėmusi vien tik „nulinės tolerancijos“ akcija, galbūt ją vertėtų kartoti dažniau? Deja, ne – jos dažnis nedidėja. Kaip buvo pernai dukart per metus, taip pat ir šiemet.
Statant kokį nors infrastruktūros objektą, yra atliekama kaštų ir naudos analizė. Panašu, kad vykdant kai kuriuos procesus tokia analizė pamirštama.
Tai sufleruoja ir atsakymą į antraštėje užduotą klausimą. Kaip trumpalaikė akcija, „nulinė tolerancija“ yra bereikšmė. Tačiau radus kompromisą (pvz., tolerancija iki 10 proc. leistino greičio ir aktyvi jo kontrolė) bei pritaikius jį kasdienybėje, rezultatas būtų akivaizdus.
