Dauguma jų kyla dėl elementarios priežasties – neva vairuotojų kultūros. „Vairavimo kultūros Lietuvoje nėra“, – taip pasakyti gali avinas, niekada nežengęs už savo tvarto ribų.
Vairavimo kultūra Lietuvoje yra, tik ji yra lietuviška. Ne vokiška, ne itališka, ne amerikietiška. Kažkiek panaši į latvišką, tik mūsiškė arčiau Vakarų Europos, o ne Rusijos.
15min.lt „Fotopolicijos“ rubrika mirga nuo vairuotojų skundų apie kelių „erelius“, „gaidelius“ ir šiaip ne pilno proto žmones, kurie tai važiuoja per greitai, tai ištisinę liniją kerta, tai persirikiuoja be posūkio signalo. Ir tuo pačiu mirga laiškai su pasakojimais, kad policijos pareigūnai visai nužmogėję ir rašo protokolus už greičio viršijimą 10 km/val. arba kad žmogus gavo baudą už tai, kad 20 minučių pavėlavo sumokėti už parkingą.
Rusijoje visi važiuoja 30 km/val. greičiau nei leistina, Norvegijoje – 10 km/val. lėčiau. Kur geriausia?
Reikia apsispręsti, ko nori – Vokietijos ar Baltarusijos. Pirmojoje valstybėje nubaus už bet ką, o pažeidimą pastebės ne policininkas, bet kitas eismo dalyvis ar kaimynas, kuris pasirūpins pranešimu pareigūnams. Antrojoje baudos negausi už nieką, nes pareigūnui padovanojęs auksinę grandinėlę galėsi toliau važiuoti su dviem promilėmis ir neveikiančiais žibintais.
Nei vienas variantas nėra labai malonus. Tad gal geriausia – Lietuva? Čia taisyklės nėra labai griežtos, tačiau eismo dalyviai jų laikosi, nors ir ne skrupulingai. Baudos nedidelės, o policijos pareigūnai nėra nei vokiški (taisyklė yra taisyklė, ir nieko daugiau), nei baltarusiški (dėl visko galim susitarti).
Lietuvoje gali viršyti greitį iki 10 km/val. ir už tai gausi tik įspėjimą, gali kelias minutes nemokėti už parkingą, o padarius nedidelį nusižengimą pareigūnai mandagiai paaiškina visą Kelių eismo taisyklių knygelėje parašytą informaciją. Tiksliai užpildo protokolą ir tą daro tiesiai į policijos duomenų bazę – internetu. Netgi baudą susimokėti galima kortele ir tai atlikti dar policijos automobilyje – ar tą daryti galima visose Vakarų Europos valstybėse? JAV?
Kaip ir policijos pareigūnai bei jų naudojamos technologijos, nuo kitų valstybių vairuotojų skiriasi ir lietuviai. Užmiesčio keliuose greitis viršijamas santūriai – iki 10 km/val. su retomis išimtimis. Nuvažiuokit į Rusiją – ten visi lekia 30 km/val. daugiau nei leistina, arba tiek, kiek žigulys „eina“. Arba į Norvegiją – jeigu leistinas greitis 80 km/val., tai eismo srautas judės 70 km/val. Kur geriausia? Turbūt ten, kur aukso vidurys – Lietuvoje.
Ne išimtis ir miestai. Čia vairuotojų kultūra niekada nebus tokia pati, kaip kai kuriose Vakarų Europos valstybėse. Ar norėtų lietuvis, kad už važiavimą 10 km/val. greičiau nei kiti jį paskųstų policijai? Kad bepročiu palaikytų visi, kai jis persirikiuos be posūkio signalo? Kad už KET pažeidimus baudos būtų skaičiuojamos pagal pajamas – pavyzdžiui, kirtai ištisinę liniją, ir tavo bauda – pusė atlyginimo. Jokio skirtumo, ar jis 500, ar 5000 eurų – vis tiek gausi pusę.
Lietuvių eismo kultūra nėra nei bloga, nei gera – ji lietuviška. Pastaruosius metus ji stipriai supanašėjo su egzistuojančia įvairiose Vakarų Europos valstybėse, kaip ir daugelis kitų gyvenimo sričių – maistas, įpročiai, laisvalaikis. Tačiau ji išlaiko savitumą ir yra tiek pat toli nuo šveicariškos, kiek ir nuo rusiškos.
Tai lemia ne tik buvimas Europos Sąjungoje, bet ir begalė kultūrinių bei geografinių ypatybių – lietuviai niekada nebus tokie tolerantiški eismo spūstyje kaip frankfurtiečiai, nes čia jų mažai. Lietuviai niekada taip dažnai nesidairys į veidrodėlius kaip madridiečiai, nes čia motociklų sezonas trunka tik kelis mėnesius. Lietuviai niekada taip negerbs didelių visureigių kaip maskviečiai, nes čia didelis visureigis nereiškia, kad ant kelnių juostelių yra tiek pat, kiek smegenyse vingių.
Apie idealius vokiečius ir jų tvarką svaigti geriau jau nereikėtų – retas lietuvis galėtų daugiau nei savaitę su malonumu vairuoti taip idealizuojamose Šveicarijoje ar Vokietijoje.
