Pretekstas jam atsirasti skamba kvailiau nei Dievo pašaukto kandidato į prezidentus sapalionės – pensininkams reikia kompensuoti pensijas. Gal ir gražus toks noras, tačiau jis turi keletą „bet“.
Pirmas „bet“ – tų pensijų niekas neatėmė. Praūžusi finansų krizė karpė viską – darbo vietas, dirbančiųjų atlyginimus, o drauge ir pensijas. Negi dabar kiekvienam 2009-aisiais dėl etatų mažinimo įmonėse atleistam darbuotojui paduoti į teismą valstybę, kad ji kompensuotų tais metais negautą darbo užmokestį?
Automobilių savininkai motyvuojami mokėti už tai, ko nemaža dalis jų niekada negaus.
Antrasis „bet“ dar paprastesnis – „Sodros“ nuostolių pelkė kasmet tampa vis gilesnė, tad dauguma logiškai mąstančių trisdešimtmečių ar keturiasdešimtmečių neturi vilties, jog sulaukę pensinio amžiaus, gaus bent litą iš šios seniai uždarytos dėl neveiklumo turėjusios būti valstybės įmonės.
Daug žmonių naudojasi papildomais pensijos kaupimo būdais privačiuose fonduose.
Be viso to, tiek kai kurie Seimo nariai, tiek ekonomistai teigia, kad pensijos galėtų būti kompensuojamos neįvedant jokių naujų mokesčių, o vien padidėjusio 2014-ųjų valstybės biudžeto lėšomis.
Tad automobilių savininkai motyvuojami mokėti už tai, ko nemaža dalis jų niekada negaus. Nepamirškime ir automobilių savininkų pensininkų, vieną kartą per metus išvairuojančių savo žiguliuką kelionei namai-kapinės-namai. Jie turbūt nešokinėja iš laimės sužinoję, kad už jiems neva sumažintų pensijų kompensavimą reikės susimokėti patiems.
Būtent motyvacija yra didžiausia tokio mokesčio problema. Bet kuris liberalas pasakys, kad nauji mokesčiai yra nesąmonė, ir jam galima pritarti (tik įdomu, kodėl jų tiek nedaug į Seimą išrenkama – gal kad nežada didinti minimalios algos?), tačiau daugumoje Europos Sąjungos valstybių automobilis kainuoja ir papildomai. Lietuvoje iki šiol kainavo tik jo naudojimas – degalai, draudimas, techninė apžiūra, o daugumoje Vakarų Europos valstybių tektų kasmet mokėti ir už kieme stovinį nenaudojamą automobilį.
Dabartinis mokestis šią problemą išspręstų – žmonės utilizuotų nenaudojamus automobilius ir priduotų numerius „Regitrai“. Statistika kiek pagerėtų, tačiau automobilių parkui įtakos mokestis neturės.
Jeigu jau norime būti kaip europiečiai ir mokėti už automobilio turėjimą, tai kodėl apmokestinimas pasirinktas pagal devintą dešimtmetį?
Jeigu jau norime būti kaip europiečiai ir mokėti už automobilio turėjimą, tai kodėl apmokestinimas pasirinktas pagal devintojo dešimtmečio pavyzdį?
Variklio darbinis tūris jau daug metų nėra pagrindinis rodiklis nusakant automobilio galią ar ekonomiją. Didžioji Britanija, Prancūzija ir kitos valstybės – ten automobilio turėjimas kainuoja. Tačiau kainuoja jo tarša – kuo automobilis į aplinką išmeta daugiau anglies dvideginio (CO2), tuo už jį kasmet mokėti reikia daugiau.
Palyginkime naują „Volvo V40“ su analogišku tokios pat galios (115 AG) modeliu, pagamintu prieš dešimtmetį. Naujas V40 su 1,6 l darbinio tūrio dyzeliniu varikliu į aplinką išmeta 94 g/km CO2, o pagamintas prieš dešimtmetį ir turintis 1,9 l dyzelinę jėgainę – 142 g/km. Pagal R.Šadžiaus sistemą, abiejų savininkams mokestis bus toks pat – 170 litų per metus, nors tarša skiriasi pusantro karto.
Praktiškai visose automobilius apmokestinusiose šalyse galioja ir valstybės teikiamos nuolaidos ekologiškiems automobiliams – hibridiniams, varomiems elektra ar turintiems ekologiškus variklius. Šios subsidijos skiriamos iš pinigų, kurie surinkti iš visų apmokestintų automobilių savininkų.
Susimoki per metus 200 Lt, tačiau žinai, kad pirkdamas naują ekologišką automobilį gausi 4000 Lt nuolaidą. Pirksi elektromobilį, jis kainuos 14 000 Lt mažiau. Pirksi naują, bet ne ekologišką – nuolaidos negausi. Tokia sistema ne tik skatina automobilių parko atsinaujinimą, bet ir taršos miestuose mažėjimą. Ir mokėti motyvuoja labiau.
