Turime padaryti viską, kad šis didžiausias XXI a. geopolitinis košmaras pagaliau baigtųsi.
Kokioje situacijoje esame šiandien? Praėjo dvylika neapsakomo Rusijos žiaurumo mėnesių. Juos žymėjo reguliarūs mokyklų, ligoninių, civilinės infrastruktūros bombardavimai. Mėnesiai, kai vietoj dienų buvo skaičiuojamos aukos.
Rusai nepagailėjo nė vieno – nei vyrų, nei moterų, pagyvenusių žmonių ar vaikų. Žudynės Bučoje, Irpinėje ir kitose vietovėse yra siaubingas įrodymas, kad Rusija vykdo baisiausius nusikaltimus. Masinės kapavietės, kankinimų kameros, prievartavimai, grobimai – tai tikrasis Rusijos agresijos vaizdas.
Praėję metai taip pat žymimi didvyriško Ukrainos tautos, vadovaujamos Volodymyro Zelenskio, pasipriešinimo Rusijos blogio imperijai. Tai tikėjimo, atkaklumo ir ryžto metai. Šiandien Ukraina kovoja ne tik už savo suverenitetą, bet ir už viso žemyno saugumą.
-
J.Bidenas Varšuvoje: vietoj lengvos pergalės V.Putinas liko su degančiais tankais ir sutriuškintomis Rusijos pajėgomis
-
Ambasadorius: Ukrainos prezidentas planuoja atvykti į NATO susitikimą Vilniuje
-
CNN: J.Bidenui lankantis Ukrainoje Rusija nesėkmingai atliko balistinės raketos bandymą
-
G.Landsbergis: Kinijos diplomatijos vadovo vizitas Rusijoje rodo, kad linkstama į Maskvą
Ką galime padaryti, kad šis karas liautųsi? Praėję metai pateikė mums daug svarbių pamokų, kurias Vakarų šalys privalo išmokti, jei tikrai nori gyventi taikiai ir saugiai.
1 pamoka. Tai mūsų visų karas
Iš pat pradžių privalome atsikratyti klaidingos nuostatos apie Rusijos invaziją. Tai nėra lokalus konfliktas. Rusija bando padegti Europą. Destabilizuojama visa pasaulinė ekonominė tvarka.
Ukrainos puolimas yra seniai parengto plano, kurį V.Putinas įgyvendina jau mažiausiai dešimtmetį, dalis. Dar 2008 m., kai Rusija įsiveržė į Gruziją, prezidentas Lechas Kaczyńskis perspėjo: „Mes puikiai žinome, kad šiandien Gruzija, rytoj Ukraina, poryt Baltijos šalys, o vėliau galbūt ateis laikas mano šaliai, Lenkijai.“ Šio įspėjimo žodžiai išsipildė greičiau, nei Europa tikėjosi.
Vos po šešerių metų, 2014 m., Rusija aneksavo Krymą. O šiandien mes visi esame plataus masto agresijos prieš Ukrainą liudininkai. Kas mūsų laukia ateityje, jei šiandien nesustabdysime Rusijos karo mašinos?
Iš už šimtų kilometrų nesigirdi sprogstančių sviedinių, pavojaus sirenų ar tėvų, kurie ką tik per bombardavimą neteko mylimo vaiko, raudų.
Tačiau atstumas nuo Kyjivo negali tapti dingstimi raminant mūsų sąžinę. Kartais bijau, kad Vakaruose tikrai yra daug žmonių, kuriems pietūs mėgstamoje kavinėje ar serialas „Netflix“ platformoje yra svarbesni už tūkstančių ukrainiečių gyvybę ir mirtį. Mes visi esame šio karo liudininkai.
Nė vienas iš mūsų negalės pasakyti: „Aš nežinojau apie Bučos žudynes.“ Visi matome Rusijos kariuomenės vykdomus žiaurumus. Todėl negalime likti abejingi. Rusijos imperiniai planai toli gražu neapsiriboja vien Ukraina. Šis karas liečia mus visus.
2 pamoka. Rusija kursto pasaulinę ekonomikos krizę
Karas Ukrainoje yra tik vienas iš frontų, kuriame vyksta mūšis dėl Europos ateities. Rusija puola visą mūsų civilizaciją kibernetinėje erdvėje, informacinėje ir ekonominėje srityse. Carlas von Clausewitzas kadaise pasakė, kad karas yra tik politikos tęsinys kitomis priemonėmis.
Akivaizdu, kad Vladimiras Putinas gerai suprato šią garsiąją frazę. Maskva savo puolimo būdus renkasi priklausomai nuo to, su kokiu priešininku jai tenka kovoti. Putinas negalėtų užkariauti Europos kariniu būdu, kol nenugalėtų jos ekonomiškai.
Energetikos krizė ir pasaulinė infliacija, su kuria visi susiduriame, kilo dėl Rusijos imperinės agresijos. Invazijos į Ukrainą repeticija buvo agresyvi Kremliaus dujų politika 2021 m. liepą ir rugpjūtį. Dėl Putino dujų šantažo kainos Europos rinkoje smarkiai pašoko. O tai buvo tik pradžia.
Rusija tikėjosi, kad energetikos sektoriaus paralyžius susilpnins Europos šalis ir įtikins jas nesivelti į karą Ukrainoje. Krizės eskalavimas nuo pat pradžių buvo strategija, nukreipta prieš Vakarų šalis. Rusijos kariniai veiksmai yra viena iš pagrindinių priežasčių, dėl kurių kainos kyla visame pasaulyje.
Mes visi brangiai mokame už Kremliaus sprendimus. Laikas suvokti: Rusija yra pasaulinės ekonomikos krizės varomoji jėga.
3 pamoka. Deputinizacija yra Europos suverenumo sąlyga
Daugelį metų Rusijos stiprybės šaltinis buvo Vakarų pasaulio silpnumas. Energetinė priklausomybė nuo Rusijos angliavandenilių, dviprasmiški verslo sandoriai su Rusijos oligarchais ir visiškai nesuprantamos Europos nuolaidos, pavyzdžiui, dėl „Nord Stream 2“ statybų – visa tai rodo patologiškus Vakarų ir Rusijos santykius.
Daugelis Europos vyriausybių manė, kad su Rusija galima sudaryti paprastus sandorius, tačiau paaiškėjo, kad tai buvo paktai su velniu, kuriais Europa pardavė savo sielą.
Todėl sugrįžimas prie „business as usual“ neįmanomas. Santykiai su nusikalstamu režimu negali būti normalizuoti. Europai pats laikas tapti nepriklausomai nuo Rusijos, ypač energetikos sektoriuje. Lenkija jau seniai kalbėjo apie būtinybę diversifikuoti naftos ir dujų tiekimą. Nauji tiekimo kanalai atveria naujas galimybes.
Deputinizacija, t. y. santykių nutraukimas su Putino sukurta diktatoriška smurto mašina, yra būtina Europos suverenumo sąlyga.
4 pamoka. Solidarumas stipresnis nei baimė
Šis karas jau pakeitė Europą. Puldama Ukrainą Rusija tikėjosi, kad Vakarų šalys nepabus iš geopolitinio letargo, į kurį pateko prieš daugelį metų, naiviai tikėdamos „istorijos pabaigos“ mitu. Rusija padarė klaidą.
Ji norėjo mus suskaldyti, o mes susivienijome labiau nei bet kada anksčiau.
Didžiausias Kremliaus, kaip ir bet kurio kito totalitarinio režimo, ginklas yra baimė. Rusijos grasinimus ir šantažą privalome atremti solidarumu. Jau dabar pagalba Ukrainai plaukia iš viso pasaulio. Maistas, atsargos, ginkluotė. Teikiame Ukrainai viltį ir galimybę nugalėti.
Vokietijos sutikimas siųsti tankus „Leopard“ į Ukrainą, kurio reikalavo Lenkija, yra labai svarbus. Jau žinome, kad prie Vokietijoje gaminamų tankų prisijungs amerikiečių „Abrams“.
Euroatlantinis racionalumas nugalėjo šaltus politinius skaičiavimus. NATO įrodė, kad yra ne tik galingiausias karinis aljansas pasaulyje, bet ir tikrai vieningas aljansas. Kartu mes nugalėsime blogį. Solidarumas stipresnis nei baimė.
5 pamoka. Atkurti Ukrainą, sustiprinti Europą
Pergalė kovoje su Rusija priartėjo ne tik dėl Ukrainos kariuomenės laimėjimų, ne tik dėl Rusijos mešką alinančių sankcijų. Tai Vakarų pasaulio, sukūrusio tvirtą aljansą už laisvę, nuopelnas. Tačiau to nepakanka, kad Rusija būtų nugalėta šiandien vykstančiame mūšyje. Norėdami laimėti karą su Rusija, turime sukurti visiškai naują politinę ir ekonominę saugumo architektūrą.
Iš kokių plytų statysime savo bendrus namus – Europą? Saugumą užtikrina vienybė, pagrįsta bendromis vertybėmis ir interesais, kurią stiprina tvirti ekonominiai ir socialiniai ryšiai. Ekonomikos krizės įveikti nepavyks, jei prie Europos vartų liepsnos karo ugnis.
Prieš mus du Europos ateities scenarijai. Vienas iš jų – Ukrainos pergalė ir taika žemyne. Antrasis – Rusijos pergalė ir putinistinio imperializmo plėtra. Jei norime Ukrainos pergalės šiame kare, jau dabar turime galvoti apie Europos politikos paradigmos pokyčius. Saugumo ir taikos bendruomenės idėja šiandien yra vienintelis įmanomas vystymosi modelis.
Praėjus vieneriems metams po karo pradžios turime vieną bendrą, solidarų tikslą – atkurti Ukrainą ir sustiprinti Europą.
Mateuszas Morawieckis – Lenkijos Respublikos ministras pirmininkas. Dirbo komandoje, kuri derėjosi dėl Lenkijos stojimo į Europos Sąjungą sąlygų. Baigė istorijos studijas Vroclavo universitete, verslo administravimo studijas Vroclavo technologijų ir Konektikuto valstijos universitetuose.
Tekstas publikuotas kartu su Lenkijos mėnesiniu žurnalu „Wszystko co najważniejsze“, įgyvendinant istorinį projektą su Nacionalinės atminties institutu ir Lenkijos nacionaliniu fondu.
