Remiantis BNS pateikiama informacija, LRT ir LRT Tarybos vadovai paaiškino negalintys pateikti duomenų dėl sutartinių konfidencialumo įsipareigojimų ir nurodė, kad esant reikalui galėtų kreiptis į prodiuserines kompanijas ir prašyti sutikimo pateikti informaciją Seimo nariams. Nurodoma, kad Seimo nariai šį LRT valdymo organų paaiškinimą priėmė ir reaguodami į jį suformulavo prašymą kvadratu: „maloniai prašytume LRT Tarybą kreiptis į nepriklausomus prodiuserius (prodiuserines įmones), prašant jų sutikimo pateikti Seimo nariams konfidencialią informaciją“.
Ši reakcija nepanaši į tokią, kuri derėtų parlamentinės respublikos Seimui – Tautos atstovybei (netgi jei mūsų valdymo tipui, pasak Konstitucinio Teismo, „būdingi ir kai kurie vadinamosios mišriosios (pusiau prezidentinės) valdymo formos ypatumai“). Tiek todėl, kad Seimas turi aiškius konstitucinius įgaliojimus prašyti šios informacijos bei ją gauti, tiek ir todėl, kad toks LRT valdymo organų pasufleruotas „kelias“ reiškia potencialią patinę situaciją: Seimas ne tik nekritiškai pripažįsta LRT administracijos ir tam tikro juridinio asmens dvišale komercine sutartimi sulygtą komercinės paslapties statusą tam tikrai informacijai, bet ir netiesiogiai sutinka, kad komercinei paslapčiai suteikiamas netgi jo konstitucinius įgaliojimus viršijantis statusas. Jei 70 proc. neturinčių ką slėpti kompanijų sutiks atskleisti konkrečias paslaugas ir kainas, o turinčios ką nuslėpti (natūraliai) tokios sutikimo neduos, Seimas turės tik informacijos, kuri rodys, kad viskas yra tvarkoje. Kokią išvadą tokiu atveju reikės formuluoti?
Reikia paminėti, kad šiuo požiūriu svarbus ne tik bendrasis Seimo statusas parlamentinėje respublikoje, bet ir mūsų Konstitucijoje labai aiškiai įtvirtinta specializuota Seimo funkcija – prižiūrėti kaip vykdomas valstybės biudžetas (žr. Konstitucijos 67 str. 14 p.). Taip pat su šia funkcija organiškai susiję įgaliojimai gauti informaciją apie tai kaip finansavimą iš valstybės biudžeto gaunantys subjektai jį realiai panaudoja (kiek ir už kokias prekes bei paslaugas moka).
Galima įsivaizduoti kiek analogiškas LRT valdymo organų atsakymas įtikintų ikiteisminį tyrimą dėl kokios nors nusikalstamos veikos (piktnaudžiavimo tarnyba, kyšininkavimo, lėšų iššvaistymo ir pan.) atliekančias teisėsaugos institucijas. Turbūt suprantame, kad teisėsaugos institucijos ilgai nežaistų formulėmis „maloniai prašytume kreiptis prašant“, o susitvarkytų taip, kaip matėme darant Darbo partijos „juodosios buhalterijos“ byloje.
Konstitucijoje labai aiškiai įtvirtinta specializuota Seimo funkcija – prižiūrėti kaip vykdomas valstybės biudžetas.
Apskritai komercinių paslapčių apsaugai, jei tik tam tikra informacija pagrįstai priskiriama šiam tipui, taikytinas ne atsisakymas teikti informaciją, o kitos garantijos. Pirmiausiai – procedūrinės (informavimas, kad informacija laikoma komercine paslaptimi), taip pat – teisinės (pagal Baudžiamojo kodekso 211 str. „Tas, kas atskleidė komercine paslaptimi laikomą informaciją, kuri jam buvo patikėta ar kurią jis sužinojo dėl savo tarnybos ar darbo, jeigu ši veika padarė didelės turtinės žalos nukentėjusiam asmeniui, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų“, o pagal Civilinio kodekso 1.116 str. kyla pareiga atlyginti neteisėtai atskleidžiant komercinę paslaptį padarytus nuostolius). Juk ir informacijos pateikimas audito įmonei kelia grėsmių, kad kas nors ir darbuotojų ją atskleis. Tačiau tai nelaikoma kliūtimi atlikti LRT finansinį auditą. O gal LRT atveju audito įmonė jį atlieka nežinodama sumų ir pirkinių?
Seimo Pirmininkas baudėsi kelti šios institucijos prestižą. Bet Seimo prestižas susijęs ne vien su nederamai besielgiančiais Seimo nariais. Jis susijęs ir su institucijos požiūriu į save. Jei pats Seimas savęs negerbia, jo negerbs ir piliečiai.
Petras Ragauskas yra Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politinių mokslų instituto docentas.
