Nesiimsiu svarstyti, ar pagrįsti Mykolui Majauskui viešai pareikšti kaltinimai. Bet jo kreipimasis į teisėsaugos institucijas labai nustebino (prokuratūra pranešė, kad išnagrinėjus p. Majausko pareiškimą, kuriame teigiama, kad televizijos žinių laidos metu buvo anonimiškai paskleista tikrovės neatitinkanti ir jį šmeižianti informacija, yra priimtas sprendimas pradėti ikiteisminį tyrimą pagal Baudžiamojo kodekso 154 str. 2 d.).
Nustebino visų pirma dėl to, kad istorijos pradžioje nuolat kalbėjus, esą netgi paprastas žurnalistų iš jo bandomas išgauti vertinimas gali pakenkti labai svarbiam moterų kalbėjimui apie jų patiriamas priekabes, nueita iki priešingo kraštutinumo – baudžiamojo persekiojimo inicijavimo. Nenuoseklu. Juk baudžiamoji teisė prilygsta sunkiajai artilerijai. Dar daugiau. Kam toks radikalumas krikdemiškos pakraipos partijai atstovaujančiam politikui, iš kurio netgi jam patyrus nepagrįstą skriaudą galėtume tikėtis atsukant kitą žandą? Juo labiau tokia „gynyba“ nepriimtina, jei tas įvykis buvo.
Jei tas įvykis buvo, Seimo narys neįtikėtinai rizikuoja. Netgi apkalta ir Baudžiamojo kodekso straipsniu.
Pasirinktas kelias neperspektyvus ir teisiniu požiūriu.
Tarkime, p. Majauskas nekaltas. Daugiau, nei tikėtina, jog žurnalistai saugos informacijos šaltinio paslaptį. Ir įstatymai šiuo klausimu jiems yra labai palankūs. Tad jei pati mergina nepanorės atsiskleisti, jos tapatybė greičiausiai liks nežinoma. Tokiu atveju kriminalinius kaltinimus žurnalistams vargu ar įmanoma pareikšti (nes vertinant aplinkybes panašu, jog jie veikė nepažeisdami profesinių pareigų), o kito, kam galima tokius kaltinimus pareikšti, – nebus. Toks tyrimas be perspektyvos.
Netgi jei merginos tapatybė bus atskleista ir ji duos parodymus, situacija beveik garantuotai patinė: vienas laikysis vienos versijos, kitas – kitos, ir, nesant jokių objektyvių įrodymų, ikiteisminį tyrimą prokurorams, greičiausiai, teks nutraukti. Tik (neįrodžius šmeižto) tai anaiptol nebus p. Majausko pergalė. Ikiteisminio tyrimo pagal pareiškimą atveju laimi tas, kas nuo reikštų kaltinimų apsigina. Žurnalistai tikrai nepraleis progos apie tai pranešti.
Kas kita būtų tuomet, jei politikas nebūtų buvęs toks radikalus ir kliovęsis ne kraštutine baudžiamąja, o nuosaikia civiline teise. Mat civilinėje teisėje būtent žinias apie asmenį paskleidęs asmuo turi įrodyti jų tikrumą. Jei jis to nepadaro – bylą pralaimi. Nesvarbu, ar atsakovu yra žiniasklaidos priemonė, ar žmogus. Taip, kraujo nedaug (prokurorų įtraukimas atrodo daug „įspūdingiau“), bet perspektyvu.
Antra vertus, jei tas įvykis buvo, Seimo narys neįtikėtinai rizikuoja. Netgi apkalta ir Baudžiamojo kodekso straipsniu. Ir ne todėl, kad žmogų pasikviesti pas save namo arba pasiūlyti savo intymią draugiją būtų nusikaltimas, o todėl, kad „tas, kas pateikė melagingą skundą, pareiškimą, pranešimą apie nusikalstamą veiką arba davė melagingus parodymus, apklausiamas kaip <…> nukentėjęs asmuo <…> baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų“ (BK 235 str.). Tereikia, kad atsirastų vienas ar kitas tokio įvykio įrodymas…
Dr. Petras Ragauskas yra VU TSPMI docentas, advokatas.
