Neveltui popiežiaus kritikai puolė aiškinti, kad šio dokumento teisinis statusas nieko neįpareigoja, kad tai esąs popiežiaus laiškas, tik jo asmeninė nuomonė. Nors pagal savo pobūdį šis dokumentas negali įvesti teisinių normų ar naujų įstatymų, tačiau neįmanoma ignoruoti aplinkybės, kad kalbama apie aktualų Bažnyčios mokymą, teologines įžvalgas, pastoracijos gaires dvasininkams ir visiems, kurie yra atsakingi už evangelijos skleidimą pasaulyje.
Tiesa, kol kas visapusiškai įvertinti „Amoris laetitia“ nelengva, nes tai didžiausias savo apimtimi Bažnyčios istorijoje apmąstymas apie šeimą, o ir pats Pranciškus siūlo neskubėti jį skaitant. Todėl vyskupams ir jiems talkinančiam aktyvui reikalingas laikas išsamiau susipažinti su šio paraginimo turiniu, kad būtų padarytos atitinkamos išvados.
Kuo šis dokumentas ypatingas, kad dėl jo teiginių vyksta karštos diskusijos tiek pasaulietinėje, tiek katalikiškoje žiniasklaidoje ar teologų bei dvasininkų sluoksniuose?
Pirmiausia šis paraginimas nėra skirtas tik išsiskyrusių ir homoseksualių asmenų problemoms kaip klaidingai gali atrodyti perskaičius žiniasklaidos antraštes. Tai, neseniai grįždamas iš kelionės į Graikijos Lesbo salą, popiežius Pranciškus priminė kartu lėktuve keliavusiems žurnalistams.
„Kai buvo sušauktas pirmasis Sinodas, spaudai rūpėjo tik vienas klausimas: ar galės išsiskyrusieji ir sudariusieji antrą civilinę santuoką priimti Komuniją? Kadangi aš nesu šventas, – sakė popiežius, – tai toks požiūris mane kiek užgavo ir nuliūdino. Argi žiniasklaidos žmonės nesupranta, kad tai nėra svarbiausia problema? Argi nemato, kad šeima visame pasaulyje išgyvena krizę? Juk šeima tai visuomenės pagrindas!
Argi nemato, kad jaunimas nenori tuoktis? Ar nesupranta, kad reikia verkti matant Europos demografinius rodiklius? Argi nemato, kad žmonės neturi darbo arba kad uždarbio galimybės tokios, jog tėvai ir motinos turi dirbti po du darbus, palikdami namuose vaikus, augančius be dialogo su tėvu ir motina. Šitos yra didžiosios problemos!“, – susijaudinusio popiežiaus mintis perteikė Vatikano radijas.
Pagrindinė žinia, kurią Pranciškus siekia savo dokumentu perduoti pasauliui, kad Bažnyčia yra šeimos namai. Ne tik tvarkingų, gražių, pasiaukojančių, daugiavaikių, pamaldžių, bet ir vargstančių, patiriančių iššūkius, pažeistų santykių šeimų. Popiežius mėgsta vadinti Bažnyčią „karo lauko ligonine“ ir savo paraginimu jis tęsia šią liniją. Jis trokšta Bažnyčios, kuri nekeldama sąlygų tampa atvira, gydančia, kūrybiška erdve gyvuoti santuokai bei šeimai.
Bažnyčia neišsižada savo tvirtos santuokos siekiamybės, tačiau ji gailestingai tiesia ranką toms šeimoms, kurioms dėl vienų ar kitų priežasčių nepavyko gyventi idealiai. Siūloma vengti vertinimų, kad „viskas yra juoda arba balta“. Taip pat savikritiškai apgailestaujama, kad dirbtinis teologinis santuokos idealas, kuris buvo nutolęs nuo žmonių kasdienybės, tapo šeiminio gyvenimo standartu.
Tačiau „Amoris laetitia“ kalba apie esminius dalykus, kurie anksčiau Bažnyčios autoriteto lygmeniu nebuvo keliami.
Problemines situacijas šeimos žmonių gyvenime siūloma spręsti lanksčiai vadovaujantis ne objektyvių taisyklių sąvadais, bet asmenine sąžine. Jos vietos negali pakeisti net Bažnyčia.
Kalbama apie sąžinę, kuri yra kasdienybės kelrodis, nes Bažnyčios dvasinėje tradicijoje ji yra ta vieta, kur vyksta Dievo pokalbis su žmogumi. Sąžinė yra daugiau nei normos, pritaikomos kiekvienu atveju, todėl tik įsiklausius į ją kviečiama atsižvelgti į konkrečią žmonių patirtį.
Tai ilgainiui turėtų tapti pagrindine gaire sprendžiant problemines situacijas, tarp kurių yra ir išsiskyrusieji bei sudariusieji antrą civilinę santuoką. Toje pačioje kelionėje iš Lesbo salos popiežius pripažino, kad šiuo metu tokiems žmonėms atsiveria galimybės sakramentų praktikai.
Pranciškaus kreipimasis į Bažnyčią kviečia tikinčiuosius, ypač dvasininkus keisti požiūrį į autoriteto vaidmenį. Jis ragina – nesižvalgykite į Vatikaną ir įstatymų ritinius ieškodami atsakymų į visus klausimus („Ne visi diskusiniai klausimai apie moralinius, pastoracinius iššūkius gali būti išspręsti magisteriumo“).
Taip pat kviečia ieškoti išeičių labiau atsižvelgiant į vietos papročius ir tradicijas („Kiekviena valstybė ar regionas gali siekti sprendimų, kurie labiau tiktų jų kultūrai ir jautriau atitiktų tradicijas bei vietinius poreikius“). Pagaliau skatina įsiklausyti į savo vidų („Dievo Dvasia veda mus į tiesos pilnatvę“).
Popiežius kviečia į brandžių, suaugusių ir atsakingų asmenų Bažnyčią. Po šio paraginimo paskelbimo niekas negalės sakyti, kad Katalikų Bažnyčia yra pokyčiams uždara, autoritarinė organizacija. Joje vyksta ne revoliucija, bet evoliucija, kurios varomoji jėga meilė žmogui.
TAIP PAT SKAITYKITE: Tomas Viluckas: Tikėti prisikėlimu
