Pagrindinėmis to priežastimis paprastai įvardijama šiuolaikinio jaunimo apolitiškumas ir apatija visuomeninio gyvenimo problemoms. Be tariamo jaunimo politinio neraštingumo, pastebimesniais šiuolaikinio jaunimo bruožais įvardinami polinkis į vartojiškumą ir skaitmeninių pagundų manija.
Manding ne viskas vien juoda. Nesunku aptikti ir sektinų jaunimo pavyzdžių, ir įspūdingų pergalių sporto, meno, verslo srityse, įvairių socialinių iniciatyvų, tačiau tai dažniau pavieniai atvejai nei taisyklė. Bent jau viešumoje nėra pastebimi talentingo mūsų jaunimo pagrindu besirutuliojantys sinerginiai efektai.
Apmąstydamas jaunimo klausimą, žinomas šios srities specialistas, britas Philas Cohenas yra taikliai pastebėjęs: „Jaunimas, kuris nevartoja narkotikų, neiškrenta iš mokyklų, nebėga iš namų, netampa pasileidęs ir nepasineria į gatvės muštynes ar kitus nusikaltimus, retai sulaukia tiek tyrėjų, tiek žiniasklaidos dėmesio“.
Rėksmingas žiniasklaidos diskursas koncentruojasi į tariamą jaunimo pavojingumą moralinei tvarkai ir socialiniam stabilumui. Tačiau iš tiesų, gyvename laikais, kai šis dar prieš kelis dešimtmečius daug nemalonumų kėlęs ir sunkiai kontroliuojamas visuomenės sluoksnis yra lengviausiai prognozuojamas ir beveik nekelia jokių rūpesčių.
Gyvename laikais, kai šis dar prieš kelis dešimtmečius daug nemalonumų kėlęs ir sunkiai kontroliuojamas visuomenės sluoksnis, yra lengviausiai prognozuojamas ir beveik nekelia jokių rūpesčių.
Žinoma, jaunimo saviraiškos paieškos neturi prasilenkti su pagarba taisyklėms, bet ir neturi įkalinti suaugusiųjų pasaulio primestoje jaunimo tapatybėje.
Viena vertus, iš jaunimo tikimasi progreso, kuris paveiktų visuomenės proveržį, bet kartu nenorima, kad būtų laužomos taisyklės ir nusistovėjusi tvarka visuomenėje.
Akivaizdu, jog suaugusieji turi stengtis visaip palengvinti jauno žmogaus transformacijų kelią, tačiau neturėtų visiškai jų dominuoti ir primetinėti savo kartos pasaulėžiūros jaunąjai generacijai.
Kaip sprendžiamas jaunimo klausimas strateginiuose Lietuvos ir ES dokumentuose (pvz., Europos Sąjungos dešimties metų ekonomikos augimo strategijoje „Europa – 2020“, Lietuvos pažangos strategijoje „Lietuva 2030“, Nacionalinės jaunimo politikos 2011–2019 m. plėtros programoje, 2014–2020 m. Nacionalinės pažangos programoje)?
Dėmesys jaunimui čia tikrai ryškus, o jaunimo raidos akcentai yra skrupulingai apgalvoti ir skamba rūpestingai: „skatinti jaunimo užimtumą, verslumą, profesinį įveiklinimą, pasirengimą darbo rinkai“, „vaikų ir jaunimo įtraukties didinimas ir socialinės atskirties mažinimas“, „švietimo ir sveikos gyvensenos paslaugų gerinimas, viešųjų paslaugų kokybės didinimas“, galiausiai – „sąmoningos, pilietiškos, patriotiškos, brandžios, kultūringos ir kūrybingos asmenybės ugdymas“.
Jaunam žmogui yra formuojamas atsakingos asmenybės charakteris, bet beveik nėra kalbama apie jaunimo saviraišką, apie autentiškos pasaulėžiūros paieškas.
Kilnu, aišku, suprantama. Bet ar tai nėra bandymas primesti jaunimui suaugusiųjų lūkestį, kaip jaunimas turi atrodyti? Jaunam žmogui yra formuojamas atsakingos asmenybės charakteris, bet beveik nėra kalbama apie jaunimo saviraišką, apie autentiškos pasaulėžiūros paieškas.
Ar tai neprimena anekdotinės situacijos, kuomet išleisdama vaiką į mokyklą mama sako – „sūneli, dabar tu jau didelis, eini į mokyklą, tau reikia turėti savo tvirtą nuomonę, o kokia ta nuomonė, aš tau tuoj paaiškinsiu...“.
Jaunimo užimtumo didinimas ir profesinių įgūdžių ugdymas ar bent konsultavimas darbo rinkos klausimais, regis, yra tapę jaunimo klausimo panacėja. Vienok, suprantamas yra jaunimo politikos formuotojų noras, ypač tų kurie atstovauja verslo sektoriui ir jaunimą traktuoja kaip darbo jėgos išteklius, įkinkyti jaunimą į darbo rinkos procesus ir skatinti jų įsitraukimą į aktyvų vartojimą kuo ankstesniame amžiuje.
Kita vertus, sunku paaiškinti visišką jaunimo atsidavimą tokiai konsiumeristinei logikai. Gali būti, kad ši galimybė traktuojama kaip tam tikra emancipacija, kuomet savarankiškas dalyvavimas darbo rinkos santykiuose ir nepriklausomai generuojamos pajamos leidžia išsivaduoti iš finansinės priklausomybės nuo tėvų.
Bet ar nėra taip, kad vartotojiškumo pažadas įsigyti norimų daiktų (visų pirma madingų IT produktų) provokuoja jaunatvišką gyvenimo būdą, kuris mažai ką teturi bendro su autentiškos jaunimo tapatybės paieška? Panašu, kad nuolankiai priimami vartojimo malonumo kerai kartu reiškia ir specifinio jaunimo statuso atsisakymą.
Neatrodo keista, kad šiuolaikiniam jaunimui nesant girdimam, jų tapatybė iš esmės yra nulemiama kitų, dažniausiai suaugusiųjų. Didesnė drama ta, kad jaunimas nekvestionuoja esamos tvarkos. Nebėra jokios įtampos tarp jaunimui nuleidžiamų vaidmenų ir veiklų bei autentiškų, jaunimo entuziazmo persmelktų poreikių.
Gan keista, jog deklaruojamos (ir realios) pastangos didinti jaunimo įtrauktį į visuomeninio gyvenimo klodus tuo pat metu liudija ir jaunimo balso kimimą. Žinoma, protesto kultūra nėra lietuviško charakterio bruožas, tačiau ryški konformistinė laikysena su autentiškos pasaulėžiūros atsisakymu neturėtų būti privalomi ar savaime suprantami jaunimo bruožai. Negi trūksta klausimų, kurie erzina ir kuriems jaunimas gali pasiūlyti savitą receptą?
Dainius Genys yra Vytauto Didžiojo universiteto sociologas
