 |
Įdomu, kad ne vienas komentatorius prisiėmė sau pareigą visuomenę raminti. Valstybė esą negali būti savo pačios verslininkų priešas, taip mes neišgyvensime, pinigai visuomenei ne mažiau svarbūs nei kultūra, reikia nustoti mąstyti kaip seniems komunistams, visur matantiems Rokfelerių sąmokslą.
Šiaip jau idėja teisinga, visuomenė ir ypač valstybė turi rasti produktyvų santykį su stambiais verslininkais. Tačiau entuziastingi pozityvaus požiūrio į verslą propaguotojai klysta vertindami susiklosčiusią padėtį kaip vien nuotaikų problemą.
Maždaug nuo 2000 m. apie, pavadinkime, oligarchizacijos grėsmę visai rimtai diskutuoja ir užuominomis kalba taip pat ir tie, kurie priklauso siauram labai gerai informuotų žmonių ratui. Taigi tai nėra vien nelaimingų bedarbių pabambėjimas apie turtingus darbdavius. Todėl nepakanka vieniems kitus padrąsinti ir mąstyti pozityviai. Reikia taip pat neišsigąsti šaltai pažvelgti į problemos esmę. Aš manau, kad šitos problemos vardas yra privatizacija.
Tai juk buvo visos Lietuvos (ir ne tik Lietuvos) verslo startas. Žvelgiant atgal viskas atrodo iki banalumo paprasta. Privatizuoti tikrai rimtą objektą buvo galima dviem būdais: užvaldyti arba nusipirkti. Taigi, reikėjo ryšių ir įtakos arba pinigų (investiciniai čekiai, beje, nieko iš esmės nepakeitė, nes patys tuoj pat tapo preke).
Vieną iš dviejų arba abu kartu turėjo trys visuomenės grupės: buvusio KGB elito nariai, buvusi sovietinė nomenklatūra ir, renkantis švelniausią įmanomą ir kartu labiausiai viską apimantį terminą, „šešėlinio pasaulio“ atstovai.
Privatizuoti tikrai rimtą objektą buvo galima dviem būdais: užvaldyti arba nusipirkti.
Reikia pažymėti, kad šios galingos visuomenės jėgos palyginti sėkmingai pasislėpė bendrame fone: nepriklausomybė atvėrė kelią visokiausiems verslams ir versliukams, prasidėjo sambrūzdis ir visi puolė užsidirbti, kas kaip išmanė. Tačiau vadinamųjų verslo imperijų pamatus mūrijo minėtų trijų grupių atstovai. Visi kiti neturėjo rimtų galimybių.
Reikia aiškiai suprasti, kad visa tai buvo neišvengiama. Privatizacija negalėjo vykti kaip nors kitaip. Anatolijus Čiubaisas, Vytautas Landsbergis ar Vaclavas Havelas čia beveik niekuo dėti. Komunistai sukūrė dirbtinę iškreiptą visuomenės struktūrą, todėl norint pradėti kokybiškai naują gyvenimą tą struktūrą reikėjo sugriauti.
Bet koks bandymas viską daryti „žmoniškiau“ ar „labiau civilizuotai“ iš esmės reikštų sovietinio valdymo pratęsimą ir neišvengiamų sukrėtimų atidėliojimą. Tačiau tai, kas neišvengiama, nebūtinai yra gerai. Tiksliau, negalima apsimesti, jog problemos nėra, vien todėl, kad ji neišvengiama. Ir neišvengiama problema yra problema.
Pavyzdžiui, juk akivaizdu, kad didžiaisiais verslininkais tapo tam tikro tipo žmonės. Kad juos sieja charakterio savybė, kuriai pavadinti pasitelksiu Liudviko Gadeikio išrastą epitetą. Kadaise rašydamas apie įmonės „MG Baltic“ vadovus Gadeikis juos pavadino „plėšriai žvaliais“. Tai turbūt diplomatiškiausias šios savybės apibūdinimas.
Tačiau tai ne didžiausia problema. Žmonės keičiasi ir reikia pripažinti, kad savininkystė daugelį sovietinių nomenklatūrininkų paveikė teigiamai, atvėrė jiems kitokį pasaulį. Vis dėlto, nei jie patys, nei mes visi negalime išvengti to, kad tokia didžiojo verslo struktūra mus sieja su Rusija. Ir ne tik konkrečiais ekonominiais saitais, bet natūralesniais ir gilesniais, beveik giminystės ryšiais.
Kai kalbame apie KGB elitą, nomenklatūrą ar net sovietinį „šešėlinį pasaulį“, neišvengiamai kalbame apie tikrąja to žodžio prasme „visasąjungines“ tendencijas. Todėl privatizacija visoje posovietinėje erdvėje vyko panašiai ir sukėlė panašias pasekmes.
Jos švelnėjo iš Rytų į Vakarus, nes ta pačia kryptimi švelnėjo ir buvę sovietiniai visuomenės struktūros iškraipymai. Viena iš ilgai neįvertintų pasekmių buvo ta, kad privatizacija sukūrė tokią verslininkų kultūrą, kurioje madas, kaip ir anksčiau, diktuoja Maskva.
Bet koks bandymas viską daryti „žmoniškiau“ ar „labiau civilizuotai“ iš esmės reikštų sovietinio valdymo pratęsimą ir neišvengiamų sukrėtimų atidėliojimą.
Ryškus ir erzinantis pavyzdys – verslo požiūris į žiniasklaidą. Kas, bent kiek pažįstantis šį pasaulį, šiandien drįstų neigti, kad Lietuvoje buvo mėginama kariauti rusiško stiliaus „informacinius karus“? Prisiminkime konkrečius pavyzdžius, bet susilaikykime jų neįvardydami – mes čia valstybės reikalus aptarinėjame, o ne smulkiaburžuazinius konfliktus sprendžiame.
Verslo ir žiniasklaidos suaugimas – labai sudėtingas, ne tik ekonominis, bet ir psichologinis procesas. Jelena Tregubova savo „Kremliaus digerio pasakėlėse“ labai taikliai pavaizdavo, kaip net ir profesionalūs, visų gerbiami Rusijos žurnalistai per „informacinius karus“ „susiliejo“ su savo savininkais. Jie ne banaliai pakluso šeimininkų nurodymams, o patys pradėjo jaustis bendraturčiais, pasąmoningai susiedami savo interesus su leidinį ar televiziją valdančia įmone. Mieli bičiuliai rašytojai, inteligentai ir žurnalistai, pasakykite, kad viso to nematėme Lietuvoje, kad skaitant (kas skaitė) Tregubovos pasakojimą neiškyla prieš akis veidai ir vardai? Juk iškyla...
Kaip sakiau, tai tik vienas iš giminystės su Rusija požymių, kurių visų net neaprašysi. Tik aklas gali nematyti, kad vadinamojo „verslo elito“ nariai kalba kaip Rusijos oligarchai, švenčia kaip Rusijos oligarchai, rengiasi kaip Rusijos oligarchai, turi tų pačių pomėgių, greičiausiai net skaito tas pačias burtų knygas ir buriasi pas tuos pačius burtininkus.
Svarbiausia, kad tai nėra pamėgdžiojimas, imitacija, tai iš tikrųjų bendra kultūra. Posovietiniai verslininkai vienodai mėgina ir kurti savo naują įvaizdį. „Pažangiausieji“ iš jų yra įsitikinę, kad vynas, golfas ir atostogos Viduržemio jūros pakrantėse yra pakankamai patikimi integracijos į Vakarus metodai. O jų interviu, atsiminimai ir pasirodymai „gyvenimo būdo“ skiltyse man visada primena ironišką grupės „The Clash“ dainą: „My Dady was a bankrobber, who never hurt nobody, / He just loved to live that way and he loved to steal your money“ („Mano tėtis buvo bankų plėšikas, kuris niekada nieko neskriaudė, / Jam tiesiog patiko taip gyventi ir vogti“).
Tačiau visa tai tėra verta tik humoro. Rimtas klausimas yra vienas. Gali būti, kartais vis dar taip atrodo, kad didieji Lietuvos verslininkai nori būti Rusijos oligarchais (rusiško tipo oligarchais Lietuvoje, o galbūt net „visasąjunginės“ sistemos dalimi, kai kuriems tikriausiai nėra didelio skirtumo). Štai šitą norą jiems būtų geriau pamiršti.
Tik aklas gali nematyti, kad vadinamojo „verslo elito“ nariai kalba kaip Rusijos oligarchai, švenčia kaip Rusijos oligarchai, rengiasi kaip Rusijos oligarchai.
Kaip Rusijos valdžia nori ar gali pasinaudoti čia aptarta kultūrine bendryste – visiškai atskiras klausimas. Tačiau mums daug svarbiau, kaip šią problemą spręs pati Lietuva. Kai kuriems žmonėms gal ir iš tikrųjų būtų naudinga įsisąmoninti, kad „ne šventieji puodus lipdo“ ir kad verslą ir verslininkus tikras valstybininkas turi priimti kaip duotybę, kaip nuo jo nepriklausančią tikrovės dalį.
Kai kuriems kitiems žmonėms būtų sveika retkarčiais prisiminti esminę Lietuvos savybę, kurios niekas nėra tiksliau apibūdinęs už grupę „Antis“: „Čia dar ne Rusija“. Pačia giliausia prasme. Jei atitrūktume nuo kiekvieną iš mūsų vis kitaip erzinančių ir kamuojančių kasdienybės minčių ir pažvelgtume iš platesnės perspektyvos, tai pamatytume, kad Lietuvos Konstitucija (ačiū Dievui ir jos autoriams) veikia labai efektyviai. Ji atlaikė jau daug iššūkių, skandalų ir sukrėtimų.
Tai ir yra valstybės esmė. Net juodžiausiais laikais politika yra savarankiška ir veikia pagal savo paslaptis, kurias visi esame girdėję, bet nesugebame rimtai suvokti. Lietuvos valstybę kuria tauta. Suverenitetas priklauso tautai. Būtent su tuo mes visi, kiekvienas savaip, būsime anksčiau ar vėliau priversti susitaikyti.
