Tai štai jums 28 mokiniai penktoje klasėje: du su elgesio problemomis, du su vidutiniais mokymosi sunkumais (dėmesio sutrikimas ir disleksija), vienas su sunkiais mokymosi sunkumais (autizmo spektras), du neaišku apie ką – ar tai motyvacijos trūksta, ar tai niekas nenustatyta, nes tėvai prieštarauja vesti išsitirti. Dar yra gabių, tikrai yra,tik neaišku, kokie tie gabumai. Ir kiti likę. Specialiojo pedagogo pagalbą gauna du mokiniai vieną kartą per savaitę, padėjėjo nėra, pas psichologą niekas neina – tėvai nemato poreikio. Arba neina, nors tėvai mato poreikį, bet nėra pas ką vesti.
Ir štai jums 45 min kontaktinės pamokos, dar viena nepilna valanda (0,78 lietuvių kalbai, 0,73 matematikai ir t.t.) pasiruošimui. Prašom – nuvairuokit iki jūros. Užtikrinkit sklandų bei efektyvų darbą pamokos metu, išeikite penktos klasės kursą iki mokslo metų pabaigos taip, kad visi vaikai įsisavintų jūsų mokomo dalyko žinias.
Nežinote kaip? Neišeina? Tai gal su jumis kažkas negerai? Gal mes jums kursus paorganizuosime? O gal jums tiesiog vaikai nerūpi? Esate nemotyvuoti dirbti su turinčiais sunkumų? Gal tingite skirti papildomo laiko pritaikyti mokymosi programas kiekvienam pagal individualius poreikius?
Aš nesakau, kad mokytojams mokymų nereikia. Reikia ir labai – apie tai, kaip atlaikyti savo kaltės jausmą, kad matai, bet negali atliepti visų poreikių. Apie tai, kaip nepasiduoti menkavertiškumo jausmui, kad galbūt kažko nemoki ar esi blogas dėl to, kad nenori mokėti. Apie tai, kaip išlaikyti ribas ir sakyti „ne“ , kai matai, kad stiklinė krenta ir tuoj tuojau suduš, negali kiekviena stiklinė būti tavo atsakomybėje. Tačiau esmė ne tame.
Aš sutinku daug nuostabių mokytojų, kurie stengiasi iš paskutiniųjų „kažkaip susitvarkyti“. Tie, kurie vienuoliktą valandą, kai sumigdo savo vaikus, eina ruoštis pamokomis. Tie, kurie išgirdę kokio septintoko komentarą, kad jų pamoka nuobodi, sėdi prie medžiagos tobulinimo per naktį. Tie, kurie gavę nerimastingų tėvų žinutę per messinger septintą valandą vakaro, skambina jiems pasišnekėti. Tie, kurie dirba pusantro etato, nes daugiau „nėra kam“ ir tie, kurie antrą etatą atidirba korepetitoriais, nes tiesiog išgyventi „nėra kaip“.
Ir visi jie „kažkaip“, „savo sąskaita“, „iš vidinių resursų“ stengiasi susitvarkyti. Tačiau realybės principo dar niekas neatšaukė. Ir su vienu litru benzino galima nuvažiuoti 20 km (taip googlas sako). 20 kilometrų spinduliu nuo Vilniaus jūros nėra. Net ir upės Jūra taip pat nėra. Tad nuvairuoti gali tik savo sąskaita – fizinės bei emocinės sveikatos, santykių su savo vaikais, draugais, kitų interesų ir taip toliau ir panašiai.
Realiai 1 litro benzino nepakanka, nesvarbu, į kokį automobilį jį pilsi. Švietimo sektoriuje esamų resursų taip pat skausmingai nepakanka. Ir tai labai mažai kuo susiję su mokytojų motyvacija, kompetencija ar asmenybe. Nors kažkiek tikrai yra. Tačiau su 28 mokiniais klasėje, kurie pasižymi įvairiais sunkumais bei gabumais, menka kitų specialistų pagalba, šlubuojančiu tėvų bendradarbiavimu ir dažnai netvirtu administraciniu užnugariu per 45 minutes, per trimestrą, per mokslo metus tu gali padaryti tik tiek, kiek gali. O ko negali, to negali.
Ir kiekvieną dieną daugybė mokytojų turi išbūti su šituo jausmu – kad negali padaryti to, ko iš jų tikimasi, kad situacijos poreikiai viršija galimybes. O kai žmogus jaučia neatitiktį tarp keliamų tikslų ir disponuojamų resursų, patiria stresą. Kai stresas užsitęsia, jis virsta perdegimu. Perdegę mokytojai (o kai kurie jau judėdami šia kryptimi) iš mokyklos išeina.
Išeina ne tik vyresni mokytojai, kurie jaučiasi jau atidirbę. Išeina trisdešimtmečiai, kuriems tiesiog gana. Kurie nori ir gali išbandyti save kitose srityse. Kaip man viena mokytoja sakė:
Noriu „ofisinio“ darbo nuo aštuonių iki penkių, kur viskas būtų aišku.
Ir jie gali, nes mokytojo darbui reikalingos kompetencijos apimančios bent vieno akademinio dalyko gerą išmanymą, gebėjimą dirbti savarankiškai, gerus komunikacinius įgūdžius, laiko valdymo įgūdžius, vadovavimo gebėjimus yra paklausus derinys darbo rinkoje. Mano vertinimu – tai atitinka vidurinio lygmens vadovui keliamus reikalavimus. Ir jie suranda sau vietą kitur, kas muziejuje, kas versle, kas valstybės tarnyboje. Tenai, kur gal mažiau prasmės ir pasitenkinimo, kurį teikia darbas su vaikais, bet kur nereikia nuolat tverti bejėgystės jaučiant, kad niekuomet negali jaustis „pakankamai geras“.
O iš taško A į tašką B toliau važiuoja traukinys. Ir stotelė po stotelės – iš jo išlipa mokytojai. Kiek jų liks, kai traukinys pasieks jūrą? Ir kas spręs šitą uždavinį?
