Jei šalių vadovams pavyks susitarti, Britanijos premjeras Davidas Cameronas galės paskelbti apie sėkmingą derybų baigtį ir imtis referendumo kampanijos savo šalyje. Tikėtina, jog tokiu atveju referendumas galėtų būti organizuojamas jau šią vasarą.
Planuojamas referendumas dėl Britanijos narystės ES bei pabėgėlių krizės sprendimas, kurį Briuselyje taip pat aptars ES vadovai, bus du svarbiausi dalykai, lemsiantys, kaip artimiausiu metu pasikeis ES.
Tiesa, jei referendumas baigsis palaikančiųjų tolesnę Britanijos narystę ES pergale, jo poveikis ES nebus reikšmingas. Daugelis sąlygų, dėl kurių Britanijos premjeras kalbėjosi su kolegomis ES, jau dabar yra įtvirtinta ES teisėje. Tai iliustruoja ir nutekintas Briuselyje svarstomo susitarimo projektas, kuriame išsamiai pakartojamos ES teisėje jau įtvirtintos Britanijai suteiktos išimtys nestoti į euro zoną, nebūti Šengeno zonos dalimi, nedalyvauti ES šalių policijos bendradarbiavime ir panašiai.
Britanijai suteiktos išimtys nestoti į euro zoną, nebūti Šengeno zonos dalimi, nedalyvauti ES šalių policijos bendradarbiavime ir panašiai.
Britanijos premjeras sulauks patikinimų, kad jo šalies suverenumui nekelia grėsmės „vis glaudesnės sąjungos tarp Europos tautų“ tikslas, nes jis nereiškia politinės integracijos, ir kad ji nebus diskriminuojama dėl nepriklausymo euro zonai.
Nors Prancūzijos vadovai yra išreiškę nepritarimą tam, kad euro zonai nepriklausanti šalis galėtų vetuoti euro zonos šalių svarstomas priemones, tačiau tikėtina, jog pavyks surasti ir Prancūzijai, ir Britanijai tinkamą formuluotę, numatant, kad konkretūs ES sutarties pakeitimai bus atlikti vėliau, jau po planuojamo referendumo Britanijoje. Tai suteiks galimybę lanksčiai interpretuoti pasiektą susitarimą.
Dar paprasčiau bus sutarti dėl ES konkurencingumo stiprinimo svarbos. Šiuo atveju pagrindinė problema yra ne bendro politinio sutarimo tarp ES šalių stoka, bet nenoras ir negebėjimas imtis konkrečių priemonių, šalinant kliūtis bendrajai rinkai valstybių viduje. Smarkiai išaugę migracijos srautai ir lėtas ekonomikos augimas tik dar labiau mažina politinį nusiteikimą šalinti kliūtis konkurencijai, ką iliustruoja Graikijos situacija.
Diskusijų apie galimą Šengeno erdvės subyrėjimą fone politinės deklaracijos apie „visišką bendrosios rinkos principų įgyvendinimą“ ES skamba siurrealistiškai. Tačiau Britanijos premjerui šiuo metu labiausiai reikia politinių deklaracijų.
Daugiausia diskusijų Briuselyje gali kelti D.Camerono siekis apriboti socialines išmokas į Britaniją atvykstantiems kitų ES šalių piliečiams ir jų šeimos nariams.
Daugiausia diskusijų Briuselyje gali kelti D.Camerono siekis apriboti socialines išmokas į Britaniją atvykstantiems kitų ES šalių piliečiams ir jų šeimos nariams. Tačiau tikėtina, kad bus susitarta ir dėl šio Vidurio ir Rytų Europos šalims nerimą kėlusio klausimo.
Lietuvos prezidentės paskelbta pozicija, kad sutinkama su tuo, jog išmokos galėtų būti ribojamos, susidarius ypatingoms aplinkybėms, rodo, kad kompromisas jau pasiektas.
Tiesa, neaišku, ką reiškia „ypatingos aplinkybės“, kurioms susidarius galės būti „pagrįstai“ taikomos kitų ES šalių piliečius diskriminuojančios priemonės (susitarimo projekte rašoma apie „viešuoju interesu“ pagrįstas darbuotojų judėjimą ribojančias priemones). Šias nuostatas vėliau turėtų patikslinti Europos Komisija, rengdama ES reglamentų pataisas dėl tokių priemonių taikymo ketverių metų laikotarpiui bei išmokų vaikams indeksavimo pagal jų kilmės šalies pragyvenimo lygį.
Čia įsipareigojimas koreguoti ES teisės aktus konkretus ir ateityje šie pakeitimai gali paveikti ir Lietuvos gyventojus, planuojančius persikelti į Britaniją.
Tad tikėtina, kad šiandien arba rytoj Britanijos premjeras galės paskelbti apie sėkmingą derybų su ES baigtį ir sutelkti dėmesį į šalies vidaus politikos areną. Beje, drama Briuselyje ir galutinio susitarimo atidėjimas irgi galėtų būti naudingas D.Cameronui, nes suteiktų galimybę savo šalies gyventojams pademonstruoti, kaip atkakliai „ginami“ Britanijos nacionaliniai interesai. Tačiau ES šalių vadovai norės greičiau užbaigti šį procesą ir pereiti prie pabėgėlių krizės sprendimo.
Žinoma, Lietuvos ir kitų ES valstybių vadovai taip pat galvoja apie savo šalių politinę areną ir taip pat kalbės apie „apgintus“ savo šalių interesus. Tačiau strateginis visų interesas šiuo atžvilgiu yra Britanijos narystės ES išsaugojimas. Jei Britanijos gyventojai referendume nuspręstų, kad šalis turi pasitraukti iš ES, neigiamos tokio sprendimo pasekmės ir iš Lietuvos į Britaniją išvykstantiems gyventojams, ir saugumo situacijai Europoje būtų daug didesnės.
Pabrėžtina, kad didžiausia problema yra tai, jog minėtas Britanijos susitarimas gali apskritai neturėti įtakos tolesnėms politinėms diskusijoms tarp šalies narystės ES rėmėjų ir išstojimo šalininkų, o galiausiai ir referendumo baigčiai. Ne dėl to, jog Britanijai nepavyko reformuoti pačios ES, kaip iš pradžių šių derybų tikslą formulavo D.Cameronas.
Tiesiog konkrečios susitarimo nuostatos gali neatrodyti svarbios rinkėjams, kurie jau susidarę nuomonę šiuo klausimu. Be to, tokio didžiulio politinio ir ekonominio neapibrėžtumo sąlygomis, kokios šiuo metu yra Europoje, bet kokia nauja krizės banga ar su imigrantais susijęs skandalas Britanijoje gali pakeisti svyruojančių rinkėjų nuomonę. Nors remiančių šalies narystę ES gretos kol kas atrodo gausesnės, tačiau tas pranašumas nėra reikšmingas ir gali pasikeisti.
Referendumo kampaniją komplikuos ir tai, kad maždaug penki paties D.Camerono vyriausybės ministrai linkę agituoti už šalies išstojimą iš ES. ES institucijos ir kitos valstybės narės galėtų suteikti papildomų argumentų D.Cameronui agituojant už šalies narystę ES nebent tokiu atveju, jei imtųsi iš tiesų spręsti pabėgelių krizę, suvaldydamos migrantų srautus, ir parodydamos gebėjimą efektyviai veikti kartu. Jei Britanijos išstojimas iš ES nepasirodys tam svari priežastis, galbūt ja taps Šengeno erdvės subyrėjimo perspektyva.
Prof. Ramūnas Vilpišauskas yra Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktorius
