Finansų ministrė Lietuvos Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo priemonę 2021–2026 m., pavadintą „Naujos kartos Lietuva“, pristatė likus vos dviem savaitėms iki termino pabaigos.
Tai – nacionalinis investicijų į reformas planas, finansuojamas iš pernai ES sutarto 750 mlrd. eurų Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo fondo „Kitos kartos ES“.
Lietuvai iš šio fondo numatyta 2,2 mlrd. eurų dotacijų ir iki 3 mlrd. eurų paskolų, jei bus poreikis. Tai tik septintadalis sumos, kurią Lietuva iš nacionalinių ir ES lėšų planuoja investuoti į pažangai reikalingas reformas. Beveik du trečdalius investicijų Lietuva, kaip ir kitos ES šalys, turės skirti žaliajai pertvarkai ir skaitmeninei transformacijai, o likusių lėšų panaudojimas siejamas su ES institucijų rekomendacijų Lietuvai įgyvendinimu.
Visuomenei pristatytame plane pateikiama kokybiška situacijos viešajame sektoriuje analizė, įvardinami iššūkiai, tikslai ir strateginis kontekstas. Tinkama ir pagrindinė šio plano orientacija į reikiamas ir kiekvienos vyriausybės inicijuojamas, bet dažniausiai ne iki galo praktiškai įgyvendinamas viešojo sektoriaus pertvarkas.
Sveikatos apsaugos, švietimo paslaugų prieinamumas ir kokybė svarbūs tiek reaguojant į potencialius išorės šokus ateityje, tiek dėl demografinių pokyčių, tiek kuriant sąlygas inovatyvesnei visuomenei ir ekonomikai. Logiška vyriausybei (valstybei) pirmiausia siekti susitvarkyti „higieną“, kuri būtina bet kokioms šalyje vykdomoms pertvarkos įgyvendinti. Viešojo sektoriaus skaitmeninimas, kuriuo būtų palengvinamas paslaugų ir informacijos prieinamumas gyventojams ir verslui, turi būti prioritetas. Tuo metu verslo paskatas rūpintis investicijomis į aplinkos tausojimą ir skaitmenizaciją formuoja ir kintančios vartotojų vertybės bei konkurencinė aplinka ir technologinė kaita.
Svarbiausia yra įvertinti sąlygas reformų įgyvendinimui, nes būtent įgyvendinimo metu tikėtini didžiausi trukdžiai, ypač jei apie tai nebus galvojama jau dabar.
Tad svarstomo investicijų į reformas Lietuvoje plano prioritetai yra tinkami ir pagrįsti. Diskutuotinos atskiros priemonės, pavyzdžiui, ar subsidijos darbo vietų kūrimui iš tiesų būtų tvarų poveikį turinti priemonė, taip pat ir lėšų proporcijos skirtingoms sritims, pavyzdžiui, ar valstybės tarnybos pertvarkoms nereikėtų skirti daugiau lėšų, nei numatyta.
Tačiau svarbiausia yra įvertinti sąlygas reformų įgyvendinimui, nes būtent įgyvendinimo metu tikėtini didžiausi trukdžiai, ypač jei apie tai nebus galvojama jau dabar. Tad toliau trumpai aptariami penki svarbūs iššūkiai plane numatytų reformų praktiniam įgyvendinimui.
Paskatų (motyvacijos) iššūkis. Pokyčių inicijavimui ir valdymui svarbi valstybės tarnyboje ir apskritai viešajame sektoriuje dirbančiųjų motyvacija. Ją šiuo metu dažnai riboja tiek menkas finansinis atlygis, tiek ir detalus procesų reglamentavimas bei klaidų netoleravimo kultūra.
Šiuos apribojimus stengiamasi apeiti numatant ir įvairias darbo valstybės tarnyboje formas, ir priedus bei priemokas, bet taip motyvacijos trūkumą galima spręsti tik iki tam tikros ribos. Galiausiai vis tiek reikia grįžti prie finansinio atlygio didinimo klausimo, o tam būtini politiniai sprendimai. Iki šiol būtent svarbiausi politinio gyvenimo dalyviai – prezidentai, premjerai, Seimo nariai vengė šios problemos sprendimo, manydami, kad tam nepritars rinkėjai.
Pokyčių inicijavimui ir valdymui svarbi valstybės tarnyboje ir apskritai viešajame sektoriuje dirbančiųjų motyvacija.
Ar ne metas būtų labiau pasistengti parodyti rinkėjams, kad menkai motyvuoti valstybės tarnyboje ar svarbiausiose viešojo sektoriaus srityse – sveikatos apsaugos, švietimo ir kitų – dirbantys žmonės yra didesnė blogybė, nei didesni jų atlyginimai? O partijos priklausomai nuo savo ideologinių pažiūrų galėtų siūlyti, kaip finansuoti didesnius atlyginimus – mažinant bendrą dirbančių viešajame sektoriuje skaičių, kas tiktų dešiniesiems, ar didinant perskirstymą, kas tiktų kairiesiems, ar derinant įvairias priemones.
Gebėjimų iššūkis. Kartu su motyvacija turėtų būti skiriama ir daugiau lėšų dirbančiųjų (ypač valstybės tarnyboje) įgūdžių vertinti siūlomų sprendimų poveikį, lyderystės ir pokyčių valdymo kompetencijų stiprinimui. Šiuo požiūriu svarbūs ir mokymai, ypač grindžiami patyrimu, ir gerosios praktikos perėmimas, naudojantis EBPO ir kitų tarptautinių organizacijų ekspertize, ir analitinių kompetencijų centrų kūrimas ministerijose ir kitose institucijose, panašiai, kaip veikia strateginės analizės centras (STRATA) vyriausybėje.
Beje, Lietuvoje kažkodėl vis dar teisiškai nėra įmanoma aukštosioms mokykloms siūlyti į pokyčių valdymo įgūdžių ugdymą orientuotų viešojo administravimo magistro programų, kuriose diplominis darbas būtų konkrečių praktinių pokyčių įgyvendinimo projektas.
Lyderystės ir politinio dėmesio palaikymo iššūkis. Kiekvienas premjeras, ministras ar kitų institucijų vadovas nuolat turi skirti dėmesį ne tik prioritetiniams pokyčiams, bet ir kasdieniams reikalams. Šis kasdienybės administravimas yra vienas iš didžiausių bet kokių pokyčių priešas, kuriam nugalėti būtina disciplina, išlaikant politinį dėmesį prioritetams, ir lyderystė, kurios esmė – sutelkti visus svarbiausius veikėjus, kurių dalyvavimas reikalingas permainoms įgyvendinti.
Aptariamo plano atveju su šiuo iššūkiu padės tvarkytis tai, kad jame numatytos reformos gaus finansavimą tik tada, kai bus pasiekti išsikelti rezultatai. Be to, ES institucijų dėmesys bei galimybė palyginti skirtingų valstybių pasiekimus turėtų sustiprinti ir Lietuvos politikų bei žiniasklaidos dėmesį šiems pokyčiams.
Viešojo ir privataus sektoriaus bendradarbiavimo skaidrumo iššūkis. Nemažai planuojamų pertvarkų bus susijusios su viešojo ir privataus sektorių partneryste bei viešaisiais pirkimais, kurie Lietuvoje dažniausiai yra lydimi skandalų ir nepasitikėjimo. Užtenka prisiminti tokius pavyzdžius kaip nacionalinio stadiono griaučiai Vilniuje ar pradėti tyrimai dėl pandemijos metu organizuotų pirkimų. Nors motyvacijos ir gebėjimų stiprinimas viešajame sektoriuje turėtų mažinti paskatas korupcijai bei klaidų dėl įgūdžių trūkumo tikimybę, tačiau šiam iššūkiui reikėtų skirti svarbiausių politinės sistemos dalyvių dėmesį.
Žinoma, ne visada investicijos į atsparumą prieštarauja investicijoms į konkurencingumą ir augimą.
Tinkamo balanso tarp ekonomikos augimo ir atsparumo iššūkis. Šis gana specifinis ir rečiau prisimenamas iššūkis kyla iš galimų prieštaravimų tarp investicijų į atsparumą ir ekonominio išskaičiavimo. Atsparumas išorės šokams – ar tai būtų pandemijos sukelti tiekimo grandžių sutrikimai, ar priešiškos šalies įvestos sankcijos Lietuvos įmonių prekėms – dažnai siejamas su didesnių atsargų ar kapitalo kaupimu, o tai gali būti daroma mažesnių investicijų į produktyvumo didinimą ir inovacijas sąskaita.
Žinoma, ne visada investicijos į atsparumą prieštarauja investicijoms į konkurencingumą ir augimą. Tačiau šis iššūkis tampa svarbus tada, kai įmonių sprendimus aktyviai formuoja valstybės industrinė politika, ypač kai susikerta nacionalinio saugumo ir ekonominio išskaičiavimo veiksniai.
Ramūnas Vilpišauskas yra VU TSPMI Jean Monnet profesorius.
