Antradienį Seimas atsisakė suteikti Laisvės premiją pirmajam faktiniam šalies vadovui atkūrus nepriklausomybę Vytautui Landsbergiui.
Už nutarimą dėl premijos skyrimo V.Landsbergiui balsavo 53 Seimo nariai, prieš buvo 13, susilaikė 48 parlamentarai.
Premijos skyrimą, žinoma, palaikė V.Landsbergio įkurti konservatoriai, liberalai, net didžioji dalis populistais vadinamų „tvarkiečių“, o vieningai prieš buvo arba susilaikė Lietuvos lenkų rinkimų akcija, normalia politine jėga siekiantys tapti „darbiečiai“ bei didžiausi konservatorių oponentai socialdemokratai, išskyrus sąžinės ir sveiko proto nepraradusį Gediminą Kirkilą, kuris vienintelis iš kairiųjų balsavo „už“.
Seimo pirmininkė „darbietė“ Loreta Graužinienė, dar ne taip seniai veidmainiškai bandžiusi išrūpinti V.Landsbergiui apsaugą, nebalsavo.
Brrrr, taip šlykštu, kad net žodžiai sunkiai dėliojasi. Po šio sprendimo Lietuvos politinė kultūra jau ne atsigulė ant dugno, o pramušė jį ir paniro į žmogelių be sąžinės, istorinės atminties ir garbės rietenų pelkę. Ir murkdysis ten ilgai, tikriausiai tol, kol pasikeis ši politikų karta, įpratusi pati ir mus visus verčianti gyventi išpūtus kiaulės akis.
V.Landsbergio kandidatūrą komisija atrinko iš septynių kandidatų. Varžytuvės buvo rimtos ir garbingos. V.Landsbergį premijai nuspręsta siūlyti po to, kai komisija galiausiai pasirinko jį, o ne kadenciją baigusį prezidentą Valdą Adamkų.
Negi dėl to, jog konservatoriai kiekviena proga niekino A.Brazausko nuopelnus, o socialdemokratai tuo pačiu atmoka V.Landsbergiui, Laisvės premiją skirsime... L.Graužinienei? Juk link to ritamės.
Kitaip tikriausiai ir būti negalėjo. Per daug stiprus buvo istorinis kontekstas. Šiemet šventėme Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 25-metį, kitąmet švęsime Laisvės gynėjų dienos 25-metį. V.Landsbergis ir iškilmingąją 1990-ųjų kovo 11-ąją, ir tragiškąją 1991 metų sausio 13-ąją buvo kertinė figūra, neabejotinas ką tik atkurtos ir pirmuosius žiaurius išbandymus patyrusios valstybės lyderis. V.Adamkus nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje savo vagą pradėjo arti daug vėliau.
Žiūrint į ligšiolinius premijos laureatus – pirmoji Laisvės premija buvo skirta Rusijos kovotojui už laisvę, žmogaus teises ir demokratiją Sergejui Kovaliovui, antroji – Lietuvos laisvės lygos įkūrėjui politiniam kaliniui Antanui Terleckui, trečioji – pogrindinės spaudos leidinio „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“ steigėjui, arkivyskupui Sigitui Tamkevičiui, ketvirtoji – Lenkijos disidentui, dienraščio „Gazeta Wyborcza“ vyriausiajam redaktoriui Adamui Michnikui, net keista, kad V.Landsbergio iki šiol tarp jų nebuvo. Be jo ir ta premija atrodė ne tokia reikšminga.
Bet šiemet būtų viskas ištaisyta ir stoję į savo vietas. Garbingų sukakčių proga būtų pagerbtas žmogus, kuris to nusipelnė daugiau nei bet kas kitas, jau miręs ar dar gyvas esantis. Turbūt ir V.Landsbergis nusipelnys tik tuomet, kai jau iškeliaus į Anapilį, kai visokie skardžiai, graužinienės ir bradauskai nebegalės sukti senų plokštelių apie išvogtus kolūkius ir suskaldytą visuomenę. Nusipelnys tuomet, kai į Seimą nebeišrinksime 61 mankurto, nesugebančio pakilti aukščiau politinių rietenų ir asmeninių ambicijų, nematančio toliau savo interesų nosies.
Žinoma, socialdemokratai čia pradės rėkti – „ką, jau pamiršote kaip konservatoriai elgėsi su amžiną atilsį A.Brazausku“? Ne, nepamiršome. Bet argi dėl to, jog tavo politinis oponentas yra kvailas, ir pats turi būti kvailas? Negi dėl to, jog konservatoriai kiekviena proga niekino A.Brazausko nuopelnus, o socialdemokratai tuo pačiu atmoka V.Landsbergiui, Laisvės premiją skirsime... L.Graužinienei? Juk link to ritamės.
Po neįvykusio balsavimo L.Graužinienė paskelbė, kad šiemet premija nebus teikiama, nes nebėra kada svarstyti naujų kandidatūrų. Tad kitąmet, sausio 13-ąją minint Laisvės gynėjų dieną 5 tūkst. eurų liks valstybės biudžete.
Bet teisingiausia būtų, kad šio, vieną gėdingiausių šalies istorijoje sprendimų priėmusio Seimo nariai juos išsidalytų, nes jie tikriausiai yra labiau nusipelnę laisvei nei V.Landsbergis. A.Skardžius, B.Bradauskas, L.Graužinienė ir visi 13 „prieš“ bei 48 susilaikę Seimo nariai, kurių dauguma tomis dienomis taip „gynė“ laisvę, kad tik kas nors jų nepastebėtų, nes maža ką. Tegu turi, nes maža ką.
TAIP PAT SKAITYKITE: Raimundas Celencevičius: Minsko sąmokslas – 11 vinių į Ukrainos valstybės kūną
