Ką gi, susitarimas pasirašytas, niūrus P.Porošenka išvyko į Kijevą, linksmas V.Putinas išskrido į Maskvą, F.Hollande'as išskubėjo į Paryžių rengti kuo skubesnio „Mistral“ laivo perdavimo Rusijai, o nemiegojusios A.Merkel laukia dar vienas galvos skausmas – nemokios, bet akis draskančios Graikijos premjeras A.Cipras, kuris nori naujų paskolų, bet nenori mokėti senų skolų.
Visi derybų dalyviai išsivežė 11-a Minsko susitarimo punktų. Pažiūrėkime, kas gi ten ką laimėjo ir pralaimėjo.
1. Nedelsiant ir visiškai nutraukti ugnį nuo vasario 15 dienos.
Ukrainai – tai tikras palengvėjimas, nes pastarosiomis dienomis net pagal oficialius duomenis kasdien žūdavo nuo kelių iki kelių dešimčių šios šalies karių, kuriems buvo vis sunkiau atlaikyti puikiai ginkluotų teroristų ir jais persirengusių Rusijos karių puolimą.
Kol kas neaišku, ar ši amnestija skirta ir tiems teroristams, kurie numušė Malaizijos lainerį ir pražudė beveik 300 žmonių. Juk jie irgi dalyvavo „koviniuose veiksmuose“.
P.Porošenkai ugnies nutraukimas – tikras išsigelbėjimas, nes atsinaujinę mūšiai niekais pavertė ankstesnes kalbas, kad Ukrainos kariuomenė per atokvėpio laikotarpį sustiprėjo ir pasirengė kariauti su priešu.
Priešingai, Ukrainos kariai pateko į antrą katilą Debalcevėje, prisileido teroristus arti Mariupolio miesto ir prarado kovos su Rusija simboliu tapusį Donecko oro uostą.
2. Atitraukti ginkluotę ir sukurti saugumo zoną.
3. Užtikrinti efektyvų ugnies nutraukimo ir ginkluotės atitraukimo monitoringo procesą.
Sunkioji ginkluotė turi būti atitraukta mažiausiai 50 km atstumu, o raketinės sistemos – net 140 km atstumu. Ukrainos kariai ginkluotę turi atitraukti nuo dabartinės fronto linijos, o separatistai nuo ankstesniame Minsko susitarime numatytos linijos. Ši procesą kontroliuos Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) atstovai.
Jeigu šis susitarimas bus įgyvendintas, mūšiai liausis, o civilių žūtys baigsis. Tačiau kol kas išlieka neatsakytas klausimas – kas gi turės valdžią toje 50 ar net 140 km buferinėje zonoje? Separatistai ar Kijevas? Ar ta buferinė zona netaps užslėptu separatistų teritorijos išplėtimu? Daug kas priklausys nuo ESBO misijos, kuri turės kontroliuoti ginkluotės atitraukimą.
4. Pirmą dieną po ginkluotės atitraukimo pradėti dialogą apie vietos valdžios rinkimus vadinamųjų Donecko ir Luhansko liaudies respublikų teritorijose pagal Ukrainos įstatymus ir apie būsimą šių rajonų ypatingą statusą.
Kad rinkimai vyks pagal Ukrainos, o ne Rusijos ar kokio nors Lugandono įstatymus, jau gerai. Blogai tai, kad pagal Ukrainos įstatymus vyksiantys rinkimai įteisins teroristų vadeivas. Pavyzdžiui, toks A.Zacharčenka, kurį reikėtų teisti dėl Mariupolio, Kramatorsko apšaudymų ir dešimčių niekuo nekaltų civilių žūčių, taps Donecko meru, oficialiu Ukrainos valstybės, kurios piliečius jis žudė, pareigūnu.
Kad rinkimai vyks pagal Ukrainos, o ne Rusijos ar kokio nors Lugandono įstatymus, jau gerai. Blogai tai, kad pagal Ukrainos įstatymus vyksiantys rinkimai įteisins teroristų vadeivas.
5. Amnestija visiems dalyvavusiems kovos veiksmuose. Tam turi būti priimtas specialus įstatymas, kuris draus persekioti kovų dalyvius.
Šis susitarimo punktas Ukrainoje tikriausiai sukels daugiausia aistrų.
Tai reiškia, kad, pavyzdžiui, į nelaisvę paimtus Donecko oro uosto gynėjus viešai mušęs, žeminęs ir iš jų tyčiojęsis teroristas Givis, kurio rankos tikriausiai suteptos daugybės nužudytų žmonių krauju, galės atvažiuoti į Kijevą ir ūžti miesto restoranuose, nebijodamas, kad bus suimtas ir priverstas atsakyti už savo nusikaltimus.
Taip pat laisvi ir nebaudžiami bus ir kiti tūkstančiai teroristų, apie kuriuos Ukrainos teisėsauga kruopščiai rinko duomenis.
Tiesa, kol kas neaišku, ar ši amnestija skirta ir tiems teroristams, kurie numušė Malaizijos lainerį ir pražudė beveik 300 žmonių. Juk jie irgi dalyvavo „koviniuose veiksmuose“.
6. Visų belaisvių paleidimas ir apsikeitimas jais.
Tai, ko gero, paskutinė galimybė, kad namus gyvi pasieks didvyriais laikomi Donecko oro uosto gynėjai. Ir Rusijoje, pažeidžiant bet kokias tarptautinės teisės normas, kalinama ir teisiama lakūnė Nadia Savčenko.
7. Sudaryti sąlygas gauti ir naudotis tarptautine humanitarine pagalba visiems, kuriems jos reikia.
Viena vertus, gerai, nes ne tik Ukrainai teks mokėti už sugriautus okupuotų Donecko ir Luhansko sričių rajonų žmonių gyvenimus. Kita vertus, tai leis išlaikyti Rusijos įtaką ir sudarys Maskvai galimybes „baltuose sunkvežimiuose“ įvežti ne tik maisto produktus, o išvežti ne tik tuščias dėžes, bet ir, pavyzdžiui, savo akivaizdžios, bet slepiamos invazijos įrodymus.
8. Atkurti Ukrainos ir vadinamųjų Donecko ir Luhansko liaudies respublikų socialinius ir ekonominius ryšius, atnaujinti pensijų, socialinių išmokų bei kitų išmokų mokėjimą. Dėl to Ukrainai šiose teritorijose reikės atkurti bankinę veiklą.
Tai reiškia, kad Ukrainai teks prievolė atstatyti sugriautą Rytų Ukrainos infrastruktūrą, išlaikyti pragyvenimo šaltinius praradus milijonus žmonių. O tai – milžiniški pinigai, kurių karo nualinta šalis neturi. Jeigu Ukraina šiai prievolei vykdyti negaus tarptautinės finansinės paramos, tai gali galutinai parklupdyti jos silpną ekonomiką.
Šiokia tokia viltis – Prancūzijos ir Vokietijos įsipareigojimas techniškai padėti atkurti bankinę veiklą ir ieškoti galimybių sukurti tarptautinį socialinių išmokų mokėjimo mechanizmą. Bet tas įsipareigojimas kol kas labai nekonkretus.
9. Visiška Ukrainos valdžios sienos su Rusija kontrolė visoje konflikto zonoje. Sienos kontrolės įgyvendinimas turi būti pradėtas iš karto po vietos valdžios rinkimų ir tęsiamas konsultuojantis su šių teritorijų vadovais. Ukrainos valdžia sienos kontrolę turi visiškai perimti iki 2015 m. pabaigos, bet su sąlyga, kad bus laikomasi 11-o susitarimo punkto.
Tai vienas svarbiausių susitarimo punktų, kurio siekė Ukraina. Rusijos karinės agresijos pradžioje, kai jos remiami teroristai dar nebuvo išstūmę sieną su Rusija saugojusių Ukrainos pasienio kariuomenės dalinių, Kijevas turėjo daug galimybių sutramdyti separatistus.
Tuomet jiems buvo sunku per sieną siųsti karinę techniką ir samdinius, trūko šaudmenų ir degalų. Tačiau kai Ukrainos kariai buvo nustumti nuo sienos su Rusija, separatistai ėmė gyventi kaip inkstai taukuose.
Jeigu Ukraina vėl atgautų sienos su Rusija kontrolę, atsirastų vilties, kad separatizmas bus užgniaužtas ir Doneckas bei Luhanskas kada nors sugrįš į Ukrainos sudėtį ne tik teoriškai.
Akivaizdu, kad sutikdamas dėl šio punkto V.Putinas įdėjo daug saugiklių – bet kuri iš minėtų sąlygų gali būti neįvykdyta.
Tačiau V.Putinui derybose pavyko pasiekti, kad Ukraina sienos su Rusija kontrolę atgautų tik su daugybe išlygų: pirmiausia reikia surengti vietos valdžios rinkimus, kuriuos neabejotinai laimės teroristų vadeivos, vėliau, su jais tariantis, imti artintis prie sienos ir pradėti ją saugoti tik tuomet, jei teroristų kontroliuojamoms teritorijoms bus suteiktas ypatingas statusas, o šalis – decentralizuota.
Akivaizdu, kad sutikdamas dėl šio punkto V.Putinas įdėjo daug saugiklių – bet kuri iš minėtų sąlygų gali būti neįvykdyta.
Sunkiausiai tikriausiai seksis susitarti dėl naujos Konstitucijos ir šalies decentralizacijos. Į Aukščiausiąją Radą išrinkta nemažai radikalių politikų, visuomenė taip pat apimta radikalesnių nuotaikų, o P.Porošenkos autoritetas ir įtaka su kiekviena kruvino karo, o dabar – priverstinės taikos diena vis blėsta. Rusija darys viską, kad 2015-ųjų pabaigoje, kai reikės keisti Konstituciją, sumaišties būtų dar daugiau.
10. Stebint ESBO atstovams išvesti visas ginkluotas užsienio formuotes, karinę techniką ir samdinius iš Ukrainos teritorijos. Nuginkluoti visas neteisėtas grupes.
Šis susitarimas kelia dviprasmiškų minčių dėl abiejų pusių. Galima suprasti, kad namo važiuos samdiniai iš Rusijos, pasiėmę savo tankus, šarvuočius, „gradus“, minosvaidžius ir automatus. Galima suprasti, kad bus išformuotos ir separatistų karinės pajėgos, nes jos pagal Ukrainos įstatymus nėra teisėtos.
Tačiau lygiai taip pat gali būti reikalaujama, kad būtų išformuoti geriausią kovinę dvasią ir didvyriškumą demonstravę Ukrainos savanorių daliniai ir Nacionalinė gvardija bei liktų tik Ukrainos kariuomenė, kuri, pasak pačių ukrainiečių, taip ir neišmoko kariauti.
Taip pat daug klaustukų ir dėl karinės technikos: ar nebus taip, kad separatistų atstovai ir Rusija ims reikalauti, kad Ukraina negautų jokios paramos karine technika iš kitų valstybių ir grąžintų tai, ką gavo karinio konflikto laikotarpiu?
11. Ukrainos konstitucinė reforma. 2015 m. pabaigoje turi būti priimta nauja Ukrainos Konstitucija, kurioje numatyta decentralizacija bei ypatingas statusas atskiriems Donecko ir Luhansko sričių rajonams.
Bet apie Krymą, jei pastebėjote, jau nebėra net kalbos.
Jei šio susitarimo nebus laikomasi, Ukrainos valdžia neatgaus sienos su Rusija kontrolės. Todėl P.Porošenka tarsi ir neturi kito pasirinkimo.
Į Kijevą grįžęs lyderis tikina, kad numatyta konstitucinė reforma nereiškia Ukrainos federalizacijos ir teroristų okupuotų rajonų autonomijos, kuri paverstų Ukrainą Rusijos įkaite. Bet visa tai kol kas tik žodžiai, kurie dar neaišku, kuo virs.
Akivaizdu, kad šis susitarimo punktas yra pati didžiausia P.Porošenkos nuolaida ir svarbiausia V.Putino pergalė. Šis susitarimas leidžia Maskvai ir toliau šantažuoti Kijevą bei spausti jį.
P.Porošenka gali pasiguosti bent tuo, kad kol kas išsaugojo Mariupolį ir viešai drauge su Vokietijos ir Prancūzijos lyderiais neįsipareigojo V.Putinui niekuomet Ukrainos neatvesti į Europos Sąjungos ir NATO gretas. Vis šis tas. Bet apie Krymą, jei pastebėjote, jau nebėra net kalbama.
