Prezidentės vizitai Lietuvai labai naudingi. Lazdynuose ji sukritikavo Ukrainos valdžią, kad ji savo piliečius muša, o Žvėryne davė į kailį tuo metu Kaune buvusiam sveikatos apsaugos ministrui V.Andriukaičiui, kad jis tik daug šneka, o sunkūs ligoniai, ir net užsieniečiai, gydomi akmens amžiaus sąlygomis.
Tobulai viskas suderinta: ir užsienio politika, ir vidaus, ir rūpinimasis paprastu žmogumui, ir Lietuvos įvaizdžiu pasaulyje.
Aišku, būtų galima įtarti, kad valstybės vadovė po ligonines puolė važinėti prispausta kokių nors ligų. Bet jei tas įtarimas būtų tiesa, diagnozė aiški be jokių tyrimų: D.Grybauskaitė susirgo prezidento rinkimų virusu, tik dar nedrįsta to viešai pripažinti. Slapsto šią ligą po vėl, kadencijos pabaigoje, atgijusiu noru rūpintis Lietuvos ir ne tik Lietuvos, žmonėmis bei rodyti, kas valstybėje šeimininkas.
Atrodytų, ko čia slaptytis, jei didžioji dalis rinkėjų be jokių abejonių už ją pakeltų ranką? Bet, matyt, yra priežastis. Kuri gali būti visai nesusijusi su tamsiomis prezidentės biografijos dėmėmis ar Valstybės saugumo departamento slaptos pažymos apie grėsmes prezidentei paviešinimo byla, kurios Generalinė prokuratūra niekaip nedrįsta ištirti.
Priežastis, kodėl prezidentė iki paskutinės minutės delsia pasakyti, kad ji sieks antros kadencijos, yra ta, kad ji per visą pirmąją kadenciją taip ir neišmoko būti prezidente.
Priežastis, kodėl prezidentė iki paskutinės minutės delsia pasakyti, kad ji sieks antros kadencijos, yra ta, kad ji per visą pirmąją kadenciją taip ir neišmoko būti prezidente.
2009-aisiais D.Grybauskaitei buvo lengviau. Tuomet, paskelbusi, jog sieks prezidento posto, ji dar dirbo eurokomisare, buvo toli nuo Vilniaus, todėl galėjo nesivelti į politines diskusijas ir vizijas, o tik laidyti aštrias kritikos strėles į provincialius Lietuvos politikus.
Sugrįžusi agituoti irgi nesivargino, nes fonas jau buvo toks, jog prezidente būtų išrinkta net tuomet, jei būtų važinėjusi ne po miestelius, o gulėjusi po palme kur nors Maldyvuose.
Šįkart viskas šiek tiek kitaip. Persvara prieš konkurentus tokia pat didžiulė, nes vienintelis, kuris ją galėtų įveikti, premjeras A.Butkevičius apdairiai pasidavė iš anksto, net nesukūręs darbo grupės. Tačiau rinkėjai į savo prezidentę jau iš arčiau žiūrėjo penkerius metus.
Ganėtinai ilgai, jog pamatytų: jai nepatinka, ji nemoka telkti, vienyti, burti, diskutuoti ir kartu ieškoti sprendimų. Jai patinka be jokių „bet“ pačiai nuspręsti ir įsakyti, o jei neklauso, – priversti priimti sprendimą. Tuos, kurie prieš ar abejoja, – lauk.
Pagirtinos savybės gal kalėjimo direktoriui, meno kolektyvo vadovui ar režisieriui, kurie tik taip gali suvaldyti meniškas sielas. Bet jokiu būdu – ne demokratiškos šalies prezidentui.
Dėl to prezidentė kaip bažnyčios per šv.Kalėdas ar šv. Velykas vengia normalios prezidentinės kampanijos, bet kokių debatų, nes tuomet jai tektų ne įsakinėti ir nurodinėti, o diskutuoti, argumentais ginti savo poziciją.
Prezidentė kaip bažnyčios per šv. Kalėdas ar šv. Velykas vengia normalios prezidentinės kampanijos, bet kokių debatų, nes tuomet jai tektų ne įsakinėti ir nurodinėti, o diskutuoti, argumentais ginti savo poziciją.
Pabandykite įsivaizduoti D.Grybauskaitę ne įsakinėjančią, kokius sprendimus priimti, o kelias valandas televizijos eteryje diskutuojančią apie tai, ar, pavyzdžiui, iš padidinto alkoholio akcizo pavyktų kompensuoti dalį per krizę iš pensininkų atimtų pensijų; arba – kurie racionalūs, o kurie – absurdiški yra referendumą dėl draudimo parduoti žemę užsieniečiams rengiančios iniciatyvinės grupės argumentai; kaip spręsti Lietuvos socialines problemas – didinti valstybės įtaką ir įsipareigojimus savo piliečiams ar laisvinti verslo aplinką, versti žmones pačius rūpintis savo senatve; kaip reformuoti sveikatos apsaugą, kokią vietą joje palikti privačiai medicinai; o gal – kodėl per jos kadenciją tokie pat blogi išliko Lietuvos santykiai su Rusija ir Baltarusija, bet smarkiai pablogėjo santykiai su JAV ir Lenkija, net Latvija ir Estija.
Prezidentei tokia rinkimų kampanija – kaip didžiausias košmaras. Nes tokioms diskusijoms reikia ne tik išmanymo, išsilavinimo, anglų kalbos žinių, bet ir pažiūras turėti.
Drįsčiau lažintis, kad ją argumentų mūšiuose nurungtų ne tik A.Zuokas, bet ir L.Balsys, gal tik A.Paulauskui ir Z.Balčyčiui nepavyktų, nes jie rinkimuose dalyvauja tikriausiai tik dėl to, kad prieš žmonas solidesni atrodytų.
Štai todėl prezidentė savo rinkimų kampaniją ir vykdo paslapčiomis, pakampėse. Nulekia į vieną ligoninę, pirštuku kaimynams pagrasina, nulekia į kitą, įsako sutvarkyti ir išlekia, kad tik kas nors ko nors nepaklaustų.
Tikriausiai net ir paskelbusi, kad sieks dar vienos kadencijos, ji kaip įmanydama vengs normalios prezidentinės kampanijos.
Ne tik dėl to, kad visi kiti kandidatai, net ir kartu sudėjus, nėra jos verti. Bet ir dėl to, kad ji, tokia didelė, vis dėlto labai bijo akis į akį susitikti su savo mažyčiais priešininkais. Net ir turėdama, kaip sklando legendos, juodą karatė diržą.
