Apsaugininkų armija tik grūmoja pirštu plėšikui ir mosuoja pageltusiomis sutartimis, nors turi tiek ginklų ir jėgų, kad plėšikui maža nepasirodytų. Bet nei vienas kuris, nei visi kartu nedrįsta plėšiko pamokyti, tik nepatogiai muistosi.
Bet kuris save gerbiantis apsaugininkas po tokio fiasko eitų griovių kasti arba pasidarytų charakiri, bet šiuo atveju viskas kitaip, kalbame apie didžiąją politiką, ekonominius santykius, tarptautinę teisę ir atsakomybę už visą pasaulį. Čia neįmanoma į smurtą atsakyti smurtu, negalima nuo agresoriaus apginti aukos, nors ir įsipareigojai savo parašu ją apsaugoti. Čia galima tik reikalauti, daryti diplomatinį ir politinį spaudimą. Blogiausiu atveju – imtis ekonominių sankcijų, o kraštutiniu – karinio atsako.
Akivaizdžiau nei akivaizdu: su V.Putinu nepakariausi. Nei lokalaus karo Kryme, nei pasaulinio. Per daug didelė rizika.
Visa tai veikė, kol taip elgėsi Irako diktatorius S.Husseinas, Afganistano Talibanas, Serbijos prezidentas S.Miloševičius, Afrikos valstybių vadukai, o ne branduolinį mygtuką turintis, vieną didžiausių pasaulio armijų valdantis, milžinišką valstybę ir didžiulius ekonominius resursus turintis V.Putinas.
Akivaizdžiau nei akivaizdu: su V.Putinu nepakariausi. Nei lokalaus karo Kryme, nei pasaulinio. Per daug didelė rizika.
Politinė bei diplomatinė Rusijos izoliacija taip pat nieko verta, nes pats V.Putinas savo iškilmingoje kalboje Krymo aneksijos proga pripažino, kad Rusija jau nuo neatmenamų amžių jaučiasi esanti Vakarų pasaulio priešas, kurį vis bandoma pastatyti į kampą. Rusija nebenori stovėti kampe, ji nori vadovauti ir visą likusį pasaulį statyti į kampą. Ir ne kada nors, o dabar, nes, pasak V.Putino, Vakarai, spausdami Rusiją dėl jos sprendimo ištaisyti istorinę klaidą ir atsiimti Sovietų Sąjungos vadovo N.Chruščiovo per klaidą Ukrainą padovanotą Krymą, peržengė ribą.
Sutrikę Vakarų politikai taip pat tikina, kad Rusija peržengė ribą. Bet vietoj to, kad ją nustumtų atgal už tos ribos, paslaugiai perkelia tą ribą ten, kur kol kas nori V.Putinas. Kol kas. Rytoj gal užsimanys, kad ta riba būtų toliau.
Vidury dienos apiplėšta Ukraina jau prarado Krymą. Visiems laikams. Rusija šią pergalę taip atšventė ir taip apdainavo, kad jei tektų Krymą grąžinti, V.Putinui neliktų nieko kito, tik nusižudyti. Tokia būtų gėda.
V.Putinas – ne tas atvejis, kad gailėtųsi, prisipažintų klydęs, ką nors grąžintų ar nusižudytų. Su juo neįmanoma susitarti, ką nors pakeisti įmanoma tik jį nugalėjus. Tai – karas.
Rusija pavojinga ir agresyvi tapo ne todėl, kad sugebėjo sukurti nenugalimą armiją, o todėl, kad pakankamai giliai įsiskverbė į pasaulio ekonomiką. Rusų oligarchų milijardai Londone, dosnūs kariniai užsakymai Prancūzijai, dujos itin patraukliomis kainomis Vokietijai, svaiginančiai pelningos rinkos visos Europos verslui, pigios naftos upės taip supančiojo Europą, kad ji net bijo pagalvoti apie santykių pablogėjimą ir kariauja su Rusija tik žodžiais ar kosmetinėmis sankcijomis, pavyzdžiui, sąskaitų ar turto įšaldymu tų asmenų, kurie tokių sąskaitų užsienyje neturi.
V.Putinas – ne tas atvejis, kad gailėtųsi, prisipažintų klydęs, ką nors grąžintų ar nusižudytų. Su juo neįmanoma susitarti, ką nors pakeisti įmanoma tik jį nugalėjus. Tai – karas.
Toks atsakas tik įtvirtina V.Putino pergalę ir įteisina jo grobį. Po mėnesio ar kito viskas nurims, politinė izoliacija sušvelnės, sąskaitos atšils ir viskas grįš į senas vėžes, tik Ukraina mažiausiai nebeturės Krymo. O tuomet V.Putinas sulauks naujos progos ištaisyti dar vieną istorinę klaidą.
Dabar kaip niekada patogi proga priimti V.Putino iššūkį ir pradėti karą su juo. Nes kol kas, dėkodamas už paramą užgrobiant Krymą, V.Putinas galėjo padėkoti tik neutralumo besilaikiusiai Kinijai bei Indijai „už supratimą“. Per kelias dienas V.Putino sąjungininkų sąrašas prasiplėtė tik Venesuela, Gana, Uganda ir Armėnija.
V.Putino nėra prasmės bombarduoti ir apšaudyti. Šiais laikais kariauti su branduolinį ginklą turinčia valstybe reiškia iš karto parašyti mirties nuosprendį. Visiems.
Kariauti galima tais ginklais, kuriuos ypač mėgsta V.Putinas, ne kartą juos išbandęs bausdamas Lietuvą, Gruziją, tą pačią vargšę Ukrainą. Užteks uždaryti sienas, nepirkti, neparduoti, neinvestuoti ir nepriimti investicijų. O dar geriau – neturėti nieko bendro, pavyzdžiui, sporto ar kultūros srityje.
Civilizuotas pasaulis turi teisę parodyti, kad nenori bendrauti su plėšiku, nenori varžytis su jo išlaikomomis komandomis, nenori žavėtis jo finansuojamais menininkais. Turi pakankamai ir savų. Civilizuotas pasaulis privalo pasakyti, kad ne JAV ir ne ES įstūmė Rusiją į saviizoliaciją, o pats V.Putinas nusprendė užsidaryti. Ką gi, jo teisė. Tegu užsidaro ir verda savo sultyse, savo pasaulyje, kuris neturi nieko bendro su likusiu pasauliu, kuriame gyvename mes.
Civilizuotas pasaulis privalo pasakyti, kad ne JAV ir ne ES įstūmė Rusiją į saviizoliaciją, o pats V.Putinas nusprendė užsidaryti. Ką gi, jo teisė. Tegu užsidaro ir verda savo sultyse, savo pasaulyje, kuris neturi nieko bendro su likusiu pasauliu, kuriame gyvename mes.
Kare kaip kare, bus daugiau nuostolių nei naudos. Tie nuostoliai gąsdina. Štai net karingoji Lietuvos prezidentė D.Grybauskaitė interviu dienraščiui JAV „Wall Street Journal“ pareiškė, kad šiuo metu negalima Rusijai įvesti ekonominių sankcijų, nes jos atsigręš prieš mus ir labiausiai nukentės ne Rusija, o Europa ir ypač Lietuva. Priminkite, kas ten juokėsi ir prorusiškais vadino anksčiau prieš sankcijas pasisakiusį premjerą A.Butkevičių ar verslininką V.Kaikarį?
Simboliška, kad po šio pareiškimo ne ekonomiškai Kremliaus supančiota ES, o JAV prezidentas Barackas Obama, iki šiol kaltintas neryžtingumu, paskelbė apie Rusijai įvedamas ekonomines sankcijas, kurios, pasak jo, gali griauti ne tik Rusijos, bet ir pasaulio ekonomiką.
Nėra ko slėpti, pasekmės gali būti baisios. Tačiau vieną kartą reikia ryžtis, nes, priešingu atveju, civilizuoto pasaulio vertybės bus nuleistos į kanalizaciją, o V.Putinas iki gyvos galvos mėgausis apiplėšinėdamas ir nuleisdinėdamas kraują šalia Rusijos gyvenančioms aukoms. Tie, kurie skaičiuoja, jog V.Putinui jau 61-eri, neturėtų turėti iliuzijų: po šio Putino atsiras kitas, jei Rusija nebus išmokyta laikytis civilizuotų taisyklių. Pati to išmokti ji, matyt, jau nepajėgi.