Skubu prisipažinti, nes stalčiuje ne tik pažyma, o kompiuteryje – ne tik straipsniai. Padarys kratą ir paskui drebėk visą likusį gyvenimą – sunaikins paimtus bylai nereikšmingus įkalčius ar išsiuntinės progai pasitaikius giminėms, artimiesiems ir pirmajai mokytojai.
Todėl nėra kur dingti: ten, žaliame voke, gink Dieve, tik ne baltame, guli pažyma. Slapta ir dar neišviešinta. Ir nenutekinta. Tiesiog atsiųsta ne tuo adresu. Paštininkas kvailas pasitaikė. Apie grėsmes, suintensyvėjimus, atakas, provokacijas. Apie svarbiausius valstybės asmenis ir institucijas. Apie visą Lietuvą, kaip ant delno. Ir, o siaube, parašyta ne lietuviškai, o svetima ir mums baisiai skambančia kalba.
Suprantu, kad elgiausi blogai, bet gavęs tą voką neiškenčiau ir atplėšiau. Naiviai vyliausi, gal kokia premija ar padėka už padarytą gerą darbą, juk šiais laikais žurnalistais protingi žmonės dirba tik iki vedybų, nes paskui nepajėgia šeimos išlaikyti, o aš ir vedęs seniai, ir vaiką turiu, ir vis dar žurnalistas...
Atplėšiau ir... na, tikrai, nieko keisto, kad tokių metų ir dar žurnalistas: iš kur ta premija, jei pelnas tik sapnuojasi, ir iš kur ta padėka, jei žiniasklaida praneša tik blogas žinias, o apie gerus darbus arba nieko, arba tik su užsakymo numeriu.
Atplėšiau, išsiėmiau ir perskaičiau. Dar anksčiau nei gavo visi tikrieji adresatai. Palaukiau, kol ir jie perskaitys, susikaupiau ir viešinu. Nes tai, ką žino apie mus net užsienis, mums neturėtų būti jokia paslaptis.
„Lietuvoje viskas vyksta pagal iš anksto suderintą planą. Geriau nei tikėtasi ir be jokių papildomų išlaidų. Tiesą sakant, be jokių išlaidų, jei neskaičiuosim ankstesnių nepasiteisinusių investicijų į frontus ir gražuolius. Laikas rengtis baigiamajai operacijai.
Prezidentė artima dešiniesiems, svetima kairiesiems, su tokia neištrinama sovietine praeitimi, kad dabar patologiškai siekia būti europiete ir net ne rytų, o tik vakarų.
Trumpai apžvelgsime pagrindines užduotis ir pasiektus rezultatus. Asmuo, užimantis Prezidento postą, sėkmingai paverstas žmogum iš niekur. Nei praeities, nei dabarties, nei ateities, nei draugų, nei giminių, nei sąjungininkų. Net šeimos nėra. Svetima tarp savų ir sava tarp svetimų. Artima dešiniesiems, svetima kairiesiems, su tokia neištrinama sovietine praeitimi, kad dabar patologiškai siekia būti europiete ir net ne rytų, o tik vakarų. Užduotis įvykdyta, nes asmuo, užimantis Prezidento postą, bijo net savo pirmtako šešėlio. Provokacijai visiškai sunokęs.
Seimo pirmininko rokiruotė sėkmingai įvykdyta. Ankstesnis kėlė šiokių tokių rūpesčių dėl savarankiškumo, laimei, pasirodė silpno stuburo ir tuštokų kišenių po skyrybų. Papildomų išlaidų išvengta, būsimi įsipareigojimai bus apmokėti iš Europos Parlamento biudžeto. Dabartinė Seimo pirmininkė atitinka visus fotoroboto požymius. Molis, iš kurio gali ką nori nulipdyti. Šiuo metu bandome nulipdyti Prezidentės karikatūrą, kurią ji, kasdien matydama veidrodyje, nervintųsi. Kai tik centrui prireiks, karikatūrą galima iš pat ryto nuvesti į grožio saloną ir sušukuoti kitaip.
Ministro pirmininko schema veikia puikiai. Per metus pavyko nuslėpti, kad forma yra, o turinio – ne. Žaidimą taip/ne, pritariu/prieštarauju, pradedam/baigiam, darom/stabdom vertėtų išbandyti ir kitose įtakos zonoje esančiose valstybėse.
Rezultatai – akivaizdūs. Sėkmingo darbo pavyzdžiai – JAV koncernas „Chevron“ atsisakė ieškoti skalūnų, Lenkija dėl nevykdomų pažadų pagerinti tautinių mažumų padėtį prarado pasitikėjimą Lietuva kaip patikima partnere, Visagino atominės elektrinės projektas tampa didžiausiu Japonijos ir JAV koncerno „Hitachi“ nusivylimu, skandalais apaugintas suskystintųjų dujų terminalas ardo gerus Lietuvos santykius su Norvegija, spaudimas Skandinavijos bankams dėl mokesčių ir elgesio su klientais griauna šios šalies orientaciją į Šiaurės šalis, o ginčai dėl brangios elektros bei „Rail Baltica“ geležinkelio vėžės tiesimo naikina draugystę su Latvija ir Estija. Draugai tampa vienas kitą suktybėmis įtarinėjančiais verslo partneriais, kurie tik ir ieško progos vienas kitam pakenkti.
Žaidimą taip/ne, pritariu/prieštarauju, pradedam/baigiam, darom/stabdom vertėtų išbandyti ir kitose įtakos zonoje esančiose valstybėse.
Šalies politinė situacija – stabili ir kontroliuojama. Socialdemokratų valdoma Valdančioji koalicija suveržta tinkamais varžtais, nes jos ramsčiai neturi kur dėtis. Kuo mažiau liko iki kadencijos pabaigos, tuo labiau didėja spaudimas Darbo partijai dėl jos „juodosios buhalterijos“ bylos.
Ši byla turi perspektyvos dar dviem rinkimų ciklams, bet jei centre bus nuspręsta forsuoti įvykius, Viktorą Uspaskichą gali tekti kuriam laikui pasodinti. Bet tai reikėtų žinoti iš anksto, nes reikia pasirengti jį įtikinti pasėdėti, o ne bėgti. Objektas pastaruoju metu tapo atsargus – nesamdo langų valytojų iki trisdešimties ir nešniurkščioja nosimi išėjęs iš tualeto.
„Tvarka ir teisingumas“ tvirtai laikosi numatyto kurso. Rolandas Paksas pats suprato, kad dar per anksti daryti mirties kilpą ir siekti leidimo dalyvauti 2014 m. Prezidento rinkimuose. Iki 2018 m. bus ramu, juolab kad antrasis partijos lyderis Valentinas Mazuronis jau pajuto, kad aplinkos ministro kėdė ir minkšta, ir pelninga.
Opozicija taip pat dirba pagal iš anksto numatytą planą: visos mažosios partijos, turėjusios potencialo, sėkmingai sunaikintos. Liberalai ir konservatoriai elgiasi pagal instrukcijas: saugo vadovaujančiuose postuose pačius nepopuliariausius ir susikompromitavusius lyderius, o potencialius jų įpėdinius sėkmingai naikina vos atsiradusius.
Seimas sėkmingai didina šalies elito atskirtį nuo visuomenės. Tam itin daug nusipelnė paskiri, nepelnytai neįvertinti jo nariai – Neringa Venckienė, Petras Gražulis, Egidijus Vareikis, Rokas Žilinskas, Gediminas Jakavonis ir t.t. Nederėtų pamiršti, kad daug nusipelniusių paskirų narių buvo ir ankstesnėje kadencijoje, jie palikti be deramo dėmesio ir išlaikymo.
Reikia pabrėžti, kad ten, kur Seimo nariams pritrūksta kompetencijos, supratimo ar ryžto, padeda Konstitucinis teismas. Atskiro įvertinimo nusipelno atlyginimų atstatymo operacija. Konstitucinio teismo dėka, atlyginimus nuspręsta atstatyti tik daugiausia uždirbantiems, o visų mažai uždirbančių ir pensininkų pajamas pavyko išlaikyti sumažintas.
Po pastarųjų metų kryptingų pastangų ir rokiruočių teisėsauga nekelia didesnių problemų. Valstybės saugumo departamentas pats savo funkcijas susiaurino iki rašinėlių, ant kurių net nepatogu dėti slaptumo grifą, rašymo.
Generalinė prokuratūra ir jai pavaldžios prokuratūros iš pradžių permainoms priešinosi, bet galiausiai išmoko tirti bei kontroliuoti smurto šeimoje, vagysčių, mažareikšmių plėšimų bei nesančių paslapčių nutekinimo bylas ir gali pasigirti iki tol neregėtu aukštu nusikaltimų išaiškinimo procentu.
Pastarosios patikrinimo operacijos „Sunkvežimis“ ir „Sūris pelėkautuose“ parodė, kad noro išsivaduoti, ieškoti naujų rinkų nebeliko, prie mūsų pinigų pripratę verslininkai pasirengę dėl savo uždarbio tapti mūsų atrama.
Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT) sėkmingai vykdo paskirtą užduotį sunaikinti bet kokią teisingumo viltį. Į šią tarnybą surinkti jauni profesionalai įgijo kompetencijų skambiai pradėti bylas, kurioms marinti jau ėmė trūkti stalčių. STT vyrai daug nusipelnė ir griaunant teismų autoritetą. STT sėkmingai gaudo imančius nereikalingus teisėjus, o neimančius, bet reikalingus įtikina priimti visuomenės pasipiktinimą keliančius sprendimus.
Viešoji erdvė taip pat jau beveik parengta būsimoms permainoms. Po ankstesnių žinomų iniciatyvų bet kokie pilietiniai judėjimai, sąrašai ir intelektualų bandymai skatinti visuomenės aktyvumą bei daryti įtaką politikų sprendimams sukompromituoti taip, kad bet kuris sveiko proto išsilavinęs žmogus politiką renkasi tik tuomet, kai nebeturi ko pasirinkti.
Žiniasklaidos laukas pakankamai marginalizuotas ir išvalytas nuo proto pertekliaus. Televizijoms užtenka pramoginės funkcijos ir analitinės žurnalistikos imitacijos, radijo rinką pavyko apriboti iki vienos klausomos – nacionalinio transliuotojo – stoties ir daugybės viena kitai trukdančių pramoginių stočių fono.
Nacionaliniai dienraščiai ištuštėjo tiek, kad pasirengę parduoti ne tik savo puslapius, bet ir pozicijas, analitinė spauda išnaikinta ekonominėmis priemonėmis, o ta, kuri liko, valdoma draugiškų struktūrų. Šiokį tokį pavojų kelia internetinė žiniasklaida, bet ji ekonominiais svertais sėkmingai stumiama bulvaro, sensacijų, kitaip tariant, nepasitikėjimo keliu.
Nuosekliu darbu ir kryptingomis pastangomis pavyko pasiekti, kad šalies stuburas – inteligentija – būtų nuskurdinta ir priversta galvoti ne apie valstybės ateitį, o apie išlikimą;. Didžioji dalis verslo elito patikimai surišta su mūsų struktūromis (pastarosios patikrinimo operacijos „Sunkvežimis“ ir „Sūris pelėkautuose“ parodė, kad noro išsivaduoti, ieškoti naujų rinkų nebeliko, prie mūsų pinigų pripratę verslininkai pasirengę dėl savo uždarbio tapti mūsų atrama). Viešoji erdvė pakankamai tuščia ir nebrangiai įperkama. Politinis elitas pakankamai sukompromituotas, kad visuomenė juo nepasitikėtų.
Siūlome pradėti baigiamąją operaciją, bet turime nenumatytą atvejį. Taupydami valstybės išteklius kviečiame pagalvoti apie galimybę dėl mūsų atšaukimo ir šiai operacijai numatytus išteklius panaudoti kitoms reikmėms, pavyzdžiui, veteranams pagerbti. Sėkmingai susiklosčiusių aplinkybių dėka, jie operaciją įvykdys patys. Nemokamai ir niekieno nevadovaujami.“
Data, parašas, vardai ir pavardės.
Štai tokią pažymą gavau, perskaičiau, o dabar ir paviešinau. Ir padėjau atgal į tą patį stalčių. Į darbą ateinu 9.30, išeinu 19 val. Šeštadieniais ir sekmadieniais manęs nebūna. Lyg ir viskas. A, tiesa, įėjimas į mano kontorą su kortelėmis. Bet galima paskambinti prie durų 03. Kas nors atidarys, įleis ir atiduos, be jokios sankcijos.
