Šis susijungimas naudingas visiems – ne tik V.Uspaskichui, R.Paksui bei jų partijų kareiviams, bet ir likusiai Lietuvos daliai.
Finansinių machinacijų byloje įklimpusiam V.Uspaskichui partijų sujungimas, jei išties įvyktų, leistų tikėtis permainų Darbo partijos byloje arba bent jau ją, įsibėgėjusią visu greičiu, būtų galima vėl pabandyti užvilkinti.
Jei Darbo bei „Tvarkos ir teisingumo“ partijos greitai susijungtų, nebeliktų juridinio vieneto, kurį galėtų panaikinti arba uždrausti teismas. Jei nebeliktų Darbo partijos, surasti kitą objektą, kurį dėl finansinių machinacijų galėtų nubausti teismas, būtų gana sunku. V.U., kurio nurodymu esą į partiją iš nežinia kur keliavo ir žinia kur iš jos plaukė nelegalūs milijonai, stengėsi niekur nepasirašinėti, o V.Vonžutaitė ir V.Gapšys tuomet tebuvo nuolankūs V.U. vykdytojai, tad nubausti tik juos kažin ar būtų teisinga.
Savo partiją sujungęs su „tvarkiečių“ kariauna V.Uspaskichas nukreiptų dalį dėmesio nuo savęs, bent šiek tiek pasislėptų už R.Pakso, V.Mazuronio, K.Komskio, R.Ačo ir kitų, turėjusių ar tebeturinčių reikalų su teisėsauga, pečių. Atsikvėptų ir vėl galėtų imtis kokio nors naujo 5 ar 10 proc. nuomilžį garantuojančio projekto, juk naujoji Europos Sąjungos finansinė perspektyva prasideda jau kitais metais.
Vis liūdnesnio veido riteriui R.Paksui šis susijungimas būtų bene vienintelė ir tikriausiai paskutinė galimybė atgaivinti gęstančią politinę karjerą. Europarlamentaro kadencija eina į pabaigą, o jo partijos surinktų balsų skaičius per kiekvienus rinkimus vis mažėja, 5 proc. balsų riba, kurios neperžengusi partija atsiduria politikos sąvartyne, grėsmingai artėja. Tapęs jungtinės partijos vadovu R.Paksas vėl būtų matomas, girdimas, svarbus, o viešųjų ryšių specialistai gal sukurtų jam kokią nors naują patrauklią kaukę.
Vienoje krūvoje matyti V.Uspaskichą, R.Paksą, A.Paulauską ir kitus, ne kartą sėdėjusius priešingose barikadų pusėse, būtų ne tik pikantiška, bet ir naudinga.
Jeigu viskas vyktų sklandžiai, jungtinė „darbiečių“ ir „tvarkiečių“ partija taptų didžiausia Lietuvoje ne tik narių skaičiumi (daugiau kaip 30 tūkst.), bet ir turėtų didžiausią frakciją Seime (39 vietos). Valdančiosios koalicijos lyderiai socialdemokratai turi 38 vietas. Šitaip pakitus jėgų pusiausvyrai tvarkdariai ir darbininkai galėtų pradėti reikalauti perdalyti ministrų portfelius, finansinius srautus, o gal net ir perleisti jiems premjero postą, į kurį galėtų pasodinti kokį nors Drukteinį.
Kalbant rimčiau nauja politinė jėga taptų dideliu galvos skausmu socialdemokratams, nes jie negalėtų dominuoti valdančiojoje koalicijoje, būtų priversti daryti daugiau nuolaidų. Be to, socialdemokratai įgytų galingą politinį varžovą, ypač provincijoje, kur daug pažemintųjų ir nuskriaustųjų.
Kita vertus, ne viskas taip blogai, kaip galėtų atrodyti. Jei V.Uspaskicho ir R.Pakso partijos susijungtų, o prie jų prisišlietų ir už didžiosios politikos vaterlinijos likę liberalcentristai, vaizdelis, kaip sako V.Uspaskichas, taptų visiškai aiškus.
Dešinėje būtų konservatoriai ir liberalai, kairėje – socialdemokratai, o viduryje viename politiniame darinyje plaukiotų visi tie, kurių vertybės ir poelgiai priklauso ne nuo pažiūrų ar ideologijų, o nuo paprasčiausios naudos. Kai naudinga – plaukia į dešinę ar į kairę, kai ne – plūduriuoja centre.
Vienoje krūvoje matyti V.Uspaskichą, R.Paksą, A.Paulauską ir kitus, ne kartą sėdėjusius priešingose barikadų pusėse, būtų ne tik pikantiška, bet ir naudinga. Rinkėjai nesiblaškytų ir nesipainiotų, o šie veikėjai, pasistumdę alkūnėmis, tikriausiai vienas kitą ir suvalgytų be didelės žalos mokesčių mokėtojų kišenėms.
Tiesa, kad paveikslas būtų užbaigtas, šioje kompanijoje trūksta tik Vilniaus mero Artūro Zuoko. Na, bet, kaip sakoma, dar ne vakaras: A.Zuokas irgi ieško naujų finansinių rėmėjų bei politinių sąjungininkų.
