Sprendimas atleisti J.Petrauskienę – logiškas ir paaiškinamas, nors ir smarkiai pavėluotas. Viena mūšio lauke palikta J.Petrauskienė nesugebėjo suvaldyti įsisiūbavusio mokytojų streiko. Jos likimas buvo nulemtas, kai mokytojai užėmė Švietimo ir mokslo ministeriją bei joje apsigyveno.
Ministrė su mokytojais buvo palikta derėtis viena, be jokio užnugario, nors buvo akivaizdu, kad ji, be premjero, finansų ministro, valdančiosios daugumos ar net visų Seime atstovaujamų partijų sutarimo, nepajėgi nei spręsti mokytojų keliamų problemų, nei žadėti įgyvendinti jų keliamų reikalavimų, kurių piniginė išraiška siekia 300 mln. eurų, o gal net daugiau. Premjeras tiesiog paliko savo ministrę sudegti ant laužo.
Tad jos atstatydinimas – visiškai suprantamas, nors tikriausiai nenumalšins nei mokytojų nepasitenkinimo, nei išspręs jų problemų, nes tą patį pirmadienį Vyriausybė pritarė patobulintam 2019 m. biudžeto projektui, kuriame neatsižvelgta į mokytojų reikalavimus.
-
Jurgita Petrauskienė: gerbiu prezidentę ir jos nuomonę
-
Lietuvos profsąjungos dėl švietimo situacijos kreipiasi į premjerą: jūsų atsiribojimas – nepateisinamas
-
Saulius Skvernelis atleidžia tris ministrus: J.Petrauskienę, L.Ruokytę-Jonsson ir K.Navicką
-
Politinių partijų vadovai nevienareikšmiškai vertina premjero sprendimą atleisti ministrus
-
R.Karbauskis apie trijų ministrų atstatydinimą: manau, kad tik į gera
-
Prezidentė: Vyriausybės pertvarkymas be realių priežasčių kelia daug klausimų
-
Tikslinamas biudžetas: atsirado daugiau pinigų viešojo sektoriaus darbuotojams
-
Šios Vyriausybės ministrų apžvalga: kas neteko pareigų?
-
A.Kulakauskas: reikia ieškoti visuomenės palaikymą turinčių ministrų
-
R.Vilpišauskas: ministrų atstatydinimas – siekis sutelkti „valstiečių“ frakciją Seime
-
Eugenijus Jovaiša teigia pasiūlymo tapti ministru negavęs: suprantu savo trūkumus
-
Ar J.Petrauskienę pakeis E.Jovaiša?
Tačiau kur kas didesnė mįslė yra L.Ruokytės-Jonsson ir K.Navicko atstatydinimas. Abu ministrai neslėpė buvę labai nustebinti, nes premjero pasiūlymą išgirdo tą patį rytą, kai jiems buvo viešai parodytos durys. K.Navickas – vos prieš pusvalandį iki jo viešo atstatydinimo. Paskelbęs apie šių dviejų ministrų atleidimą S.Skvernelis taip ir nenurodė jokių konkrečių priežasčių, kodėl jie netinka.
Ministrė su mokytojais buvo palikta derėtis viena, be jokio užnugario, nors buvo akivaizdu, kad ji, be premjero, finansų ministro, valdančiosios daugumos ar net visų Seime atstovaujamų partijų sutarimo, nepajėgi nei spręsti mokytojų keliamų problemų, nei žadėti įgyvendinti jų keliamų reikalavimų
Priešingai – netgi pareiškė, kad ir toliau jais pasitiki. S.Skvernelis aptakiai pareiškė, kad keisdamas kultūros ir aplinkos ministrus nori suteikti postūmį šių ministerijų vykdomoms reformoms.
Netikėtai atleisti kultūros ir aplinkos ministrai neslėpė iš premjero taip ir neišgirdę savo staigaus atstatydinimo priežasčių.
Po šio netikėto premjero ėjimo pasipylė spėlionės, ką gi tai reiškia? Gal tai bandymas nukreipti visuomenės dėmesį nuo vis besiplečiančių mokytojų streikų? Gal tai bandymas prieš balsavimą dėl kitų metų biudžeto sutelkti pakrikusią Valstiečių ir žaliųjų frakciją Seime bei svyruojančius koalicijos partnerius socdarbiečius? Gal tai S.Skvernelio pasirengimas prezidento rinkimams ieškant progos būti atstatydintam ir tapti ne budeliu, o auka?
Viskas gali būti tiesa. Visos išvardytos versijos gali turėti įtakos. Tačiau, mano galva, yra dar vienas labai svarbus aspektas.
Kas gi tie ministrai, kuriuos S.Skvernelis ryžosi atstatydinti savo rankomis? Visi jie – jo komandos žmonės, ryžęsi sudėtingoms reformoms, sujudinę daug įtakingų interesų grupių. Ir visi neturėję palaikymo Ramūno Karbauskio valdomoje Valstiečių ir žaliųjų frakcijoje. Kitaip tariant, buvo svetimi tarp savų.
Prisiminkime. J.Petrauskienės bėdos prasidėjo, kai ji su užmoju ėmėsi aukštųjų mokyklų reformos. Greitai ir ryžtingai, be kompromisų ir tarimosi. Iš jėgos pozicijos. Taip, kaip ir S.Skvernelis įpratęs daryti. Kas jai labiausiai priešinosi? Ogi Seimo Švietimo ir mokslo komitetas, vadovaujamas įtakingo „valstiečio“ Eugenijaus Jovaišos. Būtent šiame komitete, po pozicijas prarandančių amžinų rektorių vizitų, aukštojo mokslo reforma buvo išdarkyta ir prarado pagreitį. Būtent E.Jovaiša tiek sunervino S.Skvernelį, kad jis trankė durimis ir šaukė nesirinkdamas žodžių. Dabar tas pats E.Jovaiša jau skelbia, kad prisiimtų atsakomybę ir taptų ministru, jei jam būtų patikėta ši našta.
Jei jam bus patikėta ši našta, galiu lažintis, kad įstrigs ne tik aukštųjų mokyklų reforma, bet įšals ir ugdymo turinio permainos bei mokytojų darbo apmokėjimo pertvarka, nes E.Jovaišą reformatoriumi gali pavadinti nebent R.Karbauskis. Kuris, vadovaudamas Kultūros komitetui, sprendė visas, bet tik ne kultūros problemas.
L.Ruokytės-Jonsson vadovaujamos ministerijos pradėtas Kultūros tinklo, kultūros sferos darbo apmokėjimo reformas ir jos vadovavimo stilių galima vertinti įvairiai. Kultūros lauko žmonės neslėpė, kad daug kas jiems nepatinka, ypač – sprendimų nuleidimas iš viršaus, komunikavimo trūkumas, argumentacijos stoka.
Tačiau tos reformos vyko, bet vėlgi – neturėjo palaikymo ne tik kraujo skonį pajutusios opozicijos kabinetuose, bet ir Valstiečių ir žaliųjų frakcijoje, iš kurios sklinda permainų baimės tvaikas. Kultūros ministrė pirmadienį pareiškė, kad kartais teisės aktus ir reformas teko rengti partizaninėmis sąlygomis.
Kultūros komiteto pirmininkui R.Karbauskiui per šiuos dvejus L.Ruokytės-Jonsson darbo metus rūpėjo viskas, bet tik ne kultūra, žinoma, jei nelaikysime kultūra Naisių ar tautinių kostiumų akcijos. Ministrė vėlgi buvo palikta kapanotis be politinio palaikymo.
Yra dar viena versija, kad R.Karbauskiui labiausiai kliuvo ne kultūros žmonių kritikos sulaukiančios ministrės reformos, o jos delsimas pažaboti Kultūros ministerijos įtakos sferoje esančią žiniasklaidą. Per dvejus savo valdymo metus valstiečiai ir žalieji metodiškai didina spaudimą nepriklausomai žiniasklaidai, ieškodami būdų, kaip apriboti jos pajamų šaltinius, kaip padaryti labiau priklausoma nuo valstybės paramos ir kaip ją labiau kontroliuoti. Tuo tarpu Kultūros ministerija labai jau vangiai lipdė naują žiniasklaidos finansavimo iš valdžios kontroliuojamų lėšų sistemą bei priešinosi norams kurti griežtesnę žiniasklaidos kontrolės sistemą.
Šokiruojančią žinią iš premjero pirmadienio rytą išgirdęs aplinkos ministras K.Navickas, paklaustas, kam reikėjo jo atstatydinimo, rėžė, kad medžiotojai Seime savo pasiekė, o jam esą premjeras taip ir įvardijo: „Buvo reikalinga mano galva.“
Vau. Kas tie medžiotojai Seime? Taigi ir senieji socdemų bebrai, ir jų aplinkos veikėjai ministerijose bei iš korupcijos įpratusiuose gyventi versluose, ir „valstiečių“ ūkininkai.
Šis S.Skvernelio sprendimas, kuris bandomas pristatyti kaip jo ryžtingumą, valią, tvirtumą rodantis veiksmas, iš tiesų yra pralaimėjimo pripažinimas. Kapituliacija.
K.Navickas, kurį oponentai plaka dėl nekompetencijos, visgi sugebėjo įvykdyti urėdijų reformą, kuri sulaukė didžiulio pasipriešinimo. Jis nenusilenkė ir Vyriausybės spaudimui bei Seimo kvailystėms dėl kogeneracinių elektrinių, bent jau negirdėti, kad būtų pasidavęs aršiai tarpusavyje kovojančių atliekų perdirbimo srities grupuočių įtakai. Ir, priešingai, nei J.Petrauskienė, buvo pakankamai lankstus bei išradingas, kad bandytų kalbėtis su miškų kirtimo priešininkais. Tačiau vis tiek buvo patrauktas. Ir ne bet kaip. Žeminančiai.
Klausimas, kodėl atstatydinti būtent šie ministrai, o ne kiti, kurių vadovaujamose srityse yra ne ką mažesnių problemų bei konfliktų, lieka neatsakytas. Kodėl savo poste liko socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis, kurio ministerija rieda nuo vieno skandalo prie kito, kurio pradėta vaiko teisių apsaugos reforma niekaip neatsikrato skandalų ir supriešino ne tik visuomenę, bet ir valdančiuosius? Kodėl neatstatydintas sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga, patyręs ir medikų protestus, ir komandos byrėjimą, o dabar vis labiau klimpstantis ligoninių struktūros reformos liūne?
Galbūt todėl, kad patraukus ir šiuos ministrus Vyriausybei tektų pasitikrinti pasitikėjimą Seime, o gal dėl kitų priežasčių. Gal dėl to, kad A.Veryga yra ne S.Skvernelio, o R.Karbauskio žmogus. Sunku atsakyti, kai Vyriausybės komunikacija tokia prasta, o tikrosios sprendimų priežastys yra slepiamos arba iškreipiamos.
Bet drįsčiau teigti, kad S.Skvernelio sprendimas atstatydinti iš pareigų švietimo ir mokslo, kultūros ir aplinkos ministrus tikrai yra ne bandymas suteikti postūmį šių ministerijų vykdomoms reformoms. Akivaizdu, kad jei ši Vyriausybė išsilaikys iki kadencijos pabaigos likusius dvejus metus, nauji šių ministerijų vadovai ne spartins reformas, o tik plūduriuos imituodami veiksmą.
Aplinkos apsaugos srityje gal tai ir neturės didelių pasekmių, bet švietimui ir kultūrai dar dveji prarasti metai gali būti labai skausmingi, nes, jei ekonomikos ekspertai neklysta, augimo laikotarpis baigiasi ir artėja jei ne nuosmukis, tai bent stagnacija, kurios metu reikšmingai keisti biudžeto išlaidas ir kur kas daugiau pinigų skirti švietimui bei kultūrai bus neįmanoma arba teks iš tiesų rinktis, kaip populistiškai siūlo mokytojų streikų lyderis A.Navickas: rūpintis vaikų ateitimi ar statyti NATO bazes.
Tad šis S.Skvernelio sprendimas, kuris bandomas pristatyti kaip jo ryžtingumą, valią, tvirtumą rodantis veiksmas, iš tiesų yra pralaimėjimo pripažinimas. Kapituliacija.
Prieš R.Karbauskį ir už jo stovinčią draudimų, sąmokslo teorijų, revanšo ir pažangos baimės pritvinkusią draugiją. Jeigu S.Skvernelis būtų išties ryžtingas, tvirtas ir nepriklausomas, jis tikriausiai išeitų pats, pripažinęs, kad nebeliko sąlygų vykdyti reformoms, išbarstyta joms daryti būtina politinė valia. Bet šiuo atveju labiau tikėtina, kad S.Skvernelis kapituliuoja ir stoja R.Karbauskio pusėn, vietoj reformų pasirinkdamas buvimą valdžioje bet kokiomis, net žeminančiomis, sąlygomis. Ką tai reiškia, jam galėtų papasakoti Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis. Užuojauta.
