Raimundas Celencevičius: Žmogus, žurnalistiką pavertęs prekyba poveikiu

Nuskriaustųjų gynėjas, kovotojas už žodžio laisvę, nepriklausomas ir principingas žurnalistas. Tokia išskirtine asmenybe save laiko „Lietuvos ryto“ žiniasklaidos grupės vadovas ir vienas akcininkų Gedvydas Vainauskas, sulaukęs įtarimų prekyba poveikiu. Bet čia labiau tiktų žodis – buvo, gal buvo. O dabar gina ir kovoja už tuos, kurie... na, patys žinote, ką. Nieko asmeniško, tik verslas. Ne visada teisėtas, kaip aiškėja iš oficialiai pateiktų įtarimų.
Raimundas Celencevičius
Raimundas Celencevičius / 15min.lt nuotr.

Pirmadienio vakarą, po nervingų pietų su „Tvarkos ir teisingumo“ partijos lyderiu Rolandu Paksu bei kelių valandų Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) būstinėje, iš kur išėjo jau oficialiai sulaukęs įtarimų prekyba poveikiu, G.Vainauskas dar užsuko į LRT, kur savo buvusiam pavaldiniui Edmundui Jakilaičiui davė interviu. Tokį švelnų, pūkuotą, ne kaip kokia Loreta Graužinienė. Kartais net atrodė, kad laidos vedėjas nesusilaikys ir paglostys G.Vainauską ar nosinę pasiūlys.

Savo interviu G.Vainauskas daug dėmesio skyrė portalui 15min, kurio žurnalistai vieninteliai užfiksavo „Lietuvos ryto“ vadovo susitikimą su taip pat iš apklausos STT atbėgusiu R.Paksu bei jo sulaikymą.

Atsidūręs kailyje tų, kuriuos fotografuoti ir filmuoti daugelį metų siuntinėjo savo žurnalistus, G.Vainauskas liko labai nepatenkintas ir gėdino bei ūdijo 15min: vadino STT ir prezidentūros portalu ir rimtu veidu dėstė, kad tai jo valdoma žiniasklaida yra tikroji nepriklausoma ir objektyvi Lietuvos žiniasklaida, o ne visokie ten prezidentūros portalai.

Galima būtų numoti ranka į po pergalės Karaliaus Mindaugo taurės finale prieš Kauno „Žalgirį“ vis dar apsvaigusį „Lietuvos ryto“ klubo prezidentą: ko neprišneka dvasinę pusiausvyrą praradę žmonės, mėgstantys pasaulį matuoti pagal save, bet vis dėlto keletą dalykų norisi pasakyti atvirai, nevyniojant žodžių į vatą. Taip, kaip G.Vainauskas mėgsta.

G.Vainauskas ilgainiui iš žurnalisto, kuriuo vis dar bando apsimesti, virto verslininku, prekiautoju žodžiais.

Beveik visą nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos 25-metį žiniasklaidos rinkoje dominavusi „Lietuvos ryto“ grupė padarė daug, kad dabar gyvename laisvai, pakankamai oriai ir galime mėgautis demokratija. Skaitytojų padėka ir buvo tie galios bei klestėjimo dešimtmečiai.

Bet jos savininkas ir nepakeičiamas vadovas G.Vainauskas ilgainiui iš žurnalisto, kuriuo vis dar bando apsimesti, virto verslininku, prekiautoju žodžiais. Jo prekėmis tapo ne tik žurnalistų sąžiningai parašyti straipsniai, bet – ir neparašyti arba parašyti, bet padėti į stalčių, ir vis dažniau – parašyti taip, kad būtų iš anksto aišku kaip du kart du – kas geras, o kas blogas. O kalbant paprasčiau – kas yra reklamos davėjas arba krepšinio klubo rėmėjas, o kas nėra.

Tokia prekyba žodžiais, teisiškai virtusi įtarimais prekyba poveikiu, greitai tapo visos didžiosios Lietuvos žiniasklaidos liga. Ji gynė tuos, kurie mokėjo, puolė tuos, kurie dar nemokėjo arba jau nebemokėjo ar buvo paprasčiausiai niekam nereikalingi atpirkimo ožiai. Tai jau buvo nebe žiniasklaida, tai jau buvo verslas ant įstatymo, o dažnai ir už įstatymo ribos.

Jeigu G.Vainauskas skaitytų šitą tekstą, nesusilaikytų ir šūkteltų – aaaa, šitas, Tomkaus klapčiukas, dar drįsta mane mokyti. Taip būtent todėl, kad pats nemažai metų praradau tokioje žiniasklaidoje, manau turįs teisę dabar tai parašyti, nes žinau, ką rašau, savo akimis mačiau, ką, kodėl ir už kiek tokie nuskriaustųjų gynėjai gina arba puola.

Tai jau buvo nebe žiniasklaida, tai jau buvo verslas ant įstatymo, o dažnai ir už įstatymo ribos.

Prekyba žodžiais buvo būtent ta priežastis, kodėl, atsiradus interneto naujienų portalams, taip greitai nunyko didieji Lietuvos dienraščiai. Sparčiai vakarietiškėjantiems skaitytojams jau buvo iki gyvo kaulo įsiėdę gyventi pasaulyje, sukonstruotame pagal kažkieno pinigus, o vis daugiau verslininkų jau nebebijojo atsisakyti mokėti „ramybės“ arba „tylos“ mokesčius už reklamą, kurios jiems nereikia.

Dabar pagaliau atėjo laikas pareikšti oficialius įtarimus ir pačiam didžiausiam prekeiviui žodžiais – G.Vainauskui. Jis neteisus, kad yra pirmas šioje eilėje, jis jau paskutinis: visi kiti prekiautojai įtarimų jau buvo sulaukę, ir ne po kartą, tik dar nė vieno nepavyko nuteisti.

Nes visiems iki šiol pavykdavo išvengti atsakomybės garsiai rėkiant apie persekiojimą, susidorojimą, žodžio laisvės smaugimą, cenzūrą, pritariant atsisakyti bijantiems politikų balsams. Dabar tą pačią giesmę gieda ir G.Vainauskas ir jau šaukiasi gynėjų pagalbos. Rinkimai artėja, tad jų būtinai atsiras, ir ne tik gražuliai. Juk ne už gražias akis premjero Algirdo Butkevičiaus žmona po kiekvienų atostogų duoda it medum pateptą interviu ir dar pavirkauja apie niekadėjų puolamo vyro išgyvenimus. 

Bet kiekvieną kartą, kai G.Vainauskas prabyla apie objektyvumą, žodžio laisvę, nepriklausomą žiniasklaidą, žurnalisto principingumą, atsidarykite „Lietuvos ryto“ krepšinio klubo tinklalapį, įsiminkite klubo rėmėjų pavadinimus ir ieškokite apie juos kritiškų publikacijų „Lietuvos ryto“ grupėje. Rasite nebent tuo atveju, jei G.Vainauskas su savo visais vadovais buvo išvykęs į Šiaurės ašigalį. Tik gerai arba nieko, kaip apie mirusiuosius. Bet visi jie gyvi ir pinigingi. 

G.Vainauskas be reikalo interesų niekada neliečia: jis niekada nekritikuoja nei didžiųjų, nei mažiausio Gariūnų kioskelio tol, kol jie turi reklamos sutartis.

Kai G.Vainauskas kalbės apie objektyvumą, prisiminkite „Lietuvos ryto“ straipsnius apie Druskininkų carą Ričardą Malinauską, kurio per statytinius valdomas laikraštis spausdinamas „Lietuvos ryto“ spaustuvėje.

Kai G.Vainauskas kalbės, kad jam gėda už žurnalistus, kurie griebia numestą kaulą, prisiminkite „Lietuvos ryto“ straipsnius apie „Rubicon“, „Icor“ ar „Vilniaus energiją“.

Kai G.Vainauskas kalbės apie žodžio laisvę, prisiminkite „Lietuvos ryto“ straipsnius apie banką „Snoras“ ir jo priešus, kai šis bankas buvo šios žiniasklaidos priemonės savininkas ir dėl to, kad iššvaistė milijardus, buvo uždarytas.

Duodamas interviu E.Jakilaičiui G.Vainauskas, postringaudamas apie žurnalisto misiją, prasitarė, kad svarbu be reikalo nepaliesti kieno nors interesų. G.Vainauskas be reikalo interesų niekada neliečia: jis niekada nekritikuoja nei didžiųjų – „Maximos“, „Norfos“, „Icor“ ar dar bet kurio kito, nei mažiausio Gariūnų kioskelio tol, kol jie turi reklamos sutartis. Ir be gailesčio paleidžia kritikos malūną, jei kuris nutaria, kad jau gana. Gaila, bet vis dar daug jų neištveria ir vėl sugrįžta į pirmojo puslapio apatinę poziciją.

Argi visa tai, kam vadovauja G.Vainauskas, dar galima vadinti žiniasklaida? Ne, aš manau, kad tai tik prekyba poveikiu, kuri su šiuolaikine nepriklausoma, objektyvia ir atsakinga žiniasklaida neturi nieko bendro. 

TAIP PAT SKAITYKITE: Gedvydas Vainauskas: tai kerštas už „Lietuvos ryto“ pergalę prieš „Žalgirį“

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Pasisemti ilgaamžiškumo – į SPA VILNIUS
Akiratyje – žiniasklaida: ką veiks žurnalistai, kai tekstus rašys „Chat GPT“?
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų