Įdomu, kad automobilių sportas toli gražu nėra pats pavojingiausias. Jis pavojingiausių sporto šakų reitinge užima vos 26 vietą. Pati pavojingiausia sporto šaka – jojimas. Už autosportą sveikatai pavojingesni tokie sportai kaip gimnastika, ledo ritulys ar futbolas. Tiesa, šis reitingas sudarytas sportininkų atžvilgiu.
Tačiau ir žiūrovams ralis nėra pats pavojingiausias sportas. Štai, pavyzdžiui, JAV per praėjusį sezoną buvo sužeisti 122 žiūrovai, kurie stebėjo ledo ritulio varžybas. 57-iems iš jų prireikė rimtos medikų pagalbos ir jie buvo hospitalizuoti. Beisbolo lygoje JAV vidutiniškai milijonui žiūrovų tenka 35,1 sužeidimo.
Pagal sužeidžiamų žiūrovų skaičių automobilių sportas yra ketvirtoje vietoje – po ledo ritulio, beisbolo ir golfo!
Tiesa, kai kalbama apie mirtis – skaudžioji statistika pakrypsta automobilių sporto link. Pavyzdžiui, „Nascar“ lenktynėse, vien tik „Daytona Beach“ trasoje, per dvylika metų (1990–2002) žuvo 29 žiūrovai. Šiemet per vienerias lenktynės nukentėjo daugiau nei 20.
Ralio žiūrovai taip pat, deja, dažnokai nukenčia. Tarkim, net legendinis Carlosas Sainzas per Britanijos ralį analogiškai kaip Vilniaus ralyje po tramplino nuskrido į žiūrovų minią – tada buvo sužeista trylika žmonių.
Šių metų vasarį Škotijos čempionato „Snowman rally“ pirmajame greičio ruože taip pat žuvo žiūrovė – ant jos užvirto sportinis automobilis; aštuonerių metų vaikas sužeistas. Gegužę per Meno saloje vykusį ralį taip pat sužeisti du žiūrovai.
Ar verta ieškoti kaltų Vilniaus ralyje?
Lietuviški raliai irgi neapsieina be nukentėjusiųjų – prieš dvejus metus per Saulės ralį buvo sužalotas vaikas, o prieš aštuonerius metus Visagino ralyje žiūrovas žuvo.
JAV teismų praktika tokia, kad į automobilių ar kitas varžybas ateinantis žmogus supranta kuo rizikuoja ir turi pasirūpinti savimi pats – kaltais pripažįstami nebent akivaizdų aplaidumą pademonstravę organizatoriai.
Vilniaus ralyje taip pat galima ieškoti kaltų. Tačiau ar verta? Nieko nenoriu ginti – organizatorių sąžinę taip pat turi slėgti didelis akmuo. Tereikia tikėtis, kad kai kurių žmonių širdyse liks priekaištas, kad kažko nepadarė, kad galbūt pasielgus kitaip būtų buvę galima išvengti nelaimės.
Kažkas galbūt laiku nepasitraukė, kažkas neperspėjo galbūt netinkamoje vietoje stovinčių, kažkas galbūt nepakluso teisėjų ir komisarų perspėjimams pasitraukti. (Toje nelaimingoje vietoje net du kartus buvo sustoję lenktynių komisarai ir prašė pasitraukti.) Kažkas automobiliu su nuliu startiniame numeryje galbūt važiavo pernelyg neatsargiai, galbūt kažkas nesustojo stabdomas žiūrovų. Tokių „galbūt“ yra begalė, tačiau kai viskas sukrenta į krūvą – gaunam tragišką rezultatą. Deja, tie „galbūt“ neguodžia – laiko atgal neatsuksi, ralio neuždrausi, žiūrovų iš trasų neišvarysi ir prie kiekvieno po apsaugos darbuotoją nepastatysi.
Labiausiai gaila to, kad žuvo žmogus iš tikrų ralio fanų, iš žmonių, kurie puošia ralį, kurie stovi su vėliavomis. Nors dažnai matai prisigėrusį ir patį save į pavojingą situaciją statantį, pakelėmis šlitinėjantį ir perspėjimų nepaisantį girtuoklį. Tokiems kažkodėl velnias pagalvę pakiša...
