Po priverstinio iš Atėnų į Vilnių skridusio lėktuvo nutupdymo Minske, kurį Lietuvos ir kitų ES šalių politikai pavadino „valstybinio terorizmo aktu“, ES ėmėsi rengti dar vieną sankcijų paketą Baltarusijos pareigūnams ir organizacijoms. Jis – jau ketvirtas po praėjusių metų rugpjūčio mėnesį įvykusių Baltarusijos prezidento rinkimų, kurie laikomi nelaisvais ir nesąžiningais.
Rizika, kad Baltarusija prekybos ryšiais ir finansiniais įsipareigojimais taps dar labiau priklausoma nuo Rusijos, egzistuoja.
Iš ES institucijų pareiškimų galima spėti, jog šį kartą sankcijos gali būti pritaikytos ne tik Baltarusijos pareigūnams bei organizacijoms, bet ir ekonominiams sektoriams. Tokie ketinimai sustiprino diskusiją, ar reikšmingus finansinius nuostolius Baltarusijos režimui galinčių sukelti sankcijų įvedimas nepastūmės šios šalies tapti dar labiau priklausoma nuo Rusijos. Kitaip sakant, ar taip elgdamiesi Vakarai nepadės Maskvai galutinai įtikinti Minsko užbaigti abiejų šalių integraciją, kurią jau senokai siūlo Rusija?
Rizika, kad Baltarusija prekybos ryšiais ir finansiniais įsipareigojimais taps dar labiau priklausoma nuo Rusijos, egzistuoja. Baltarusijos vadovas anksčiau ne kartą kreipdavosi finansinės paramos į Rusiją tada, kai pablogėdavo Baltarusijos ekonominė ir viešųjų finansų padėtis. Tiesa, tai įvykdavo po bandymų pagerinti ekonominius santykius su Vakarais, kartais ir pradėjus derybas dėl paskolų su Tarptautiniu valiutos fondu. Taip ne kartą A. Lukašenka bandė pasigerinti savo derybinę padėtį ir santykiuose su Rusija, ir su Vakarais.
Tačiau dabar erdvės tokiems derybiniams žaidimams nebeliko. Jau praėjusių metų įvykiai Baltarusijoje tapo ta riba, kurią peržengus Lietuvos ir daugelio kitų ES šalių vadovai įsitikino, kad su šiuo Baltarusijos vadovu ir jo rėmėjais teigiamų paskatų („meduolio“) politika nepasiteisino.
Minskas semiasi įkvėpimo iš kitų autokratų, bandydamas išnaudoti migrantų srautus priešiškais tikslais
Tuo dar kartą buvo įsitikinta praėjusį mėnesį prievarta Minske nutupdžius iš vienos ES šalies į kitą skridusį orlaivį. Tad A. Lukašenka jau nebeturi ir galimybių, ir paskatų „atšildyti“ santykius su Vakarais, nes tai neįmanoma nepadarius to, kas reikštų jo valdžios, o galbūt ir turto bei laisvės praradimą. Tad siekdamas išlikti vadžioje, jis turi tik sąjungininką Maskvoje ir palaikymą iš tokių autoritarinių valstybių kaip Kinija. Beje, atrodo, kad Minskas taip pat semiasi įkvėpimo iš kitų autokratų, bandydamas išnaudoti migrantų srautus priešiškais tikslais ES šalių atžvilgiu.
Maskva jau parodė, kad neatsisakys finansiškai padėti Minskui, kartu primindama apie sąjunginės valstybės kūrimo planus. Jei ES bei kitos Vakarų valstybės, pvz. JAV, įvestų ekonomines sankcijas svarbiausioms Baltarusijos įmonėms naftos produktų ar trąšų eksportuotojoms, apribotų tarptautinius finansinius atsiskaitymus, Baltarusijai tektų ieškotų būdų, kaip kompensuoti finansinius praradimus, ir Rusijos vaidmuo taptų dar svarbesnis. Tiesa, didesnė integracija su Rusija taip pat reikštų apribojimus ir A. Lukašenkos valdžiai bei keltų riziką, kad nemaža dalis Baltarusijos gyventojų vis kritiškiau vertintų ir pačią Rusiją.
Tačiau svarbiausia priežastis, kodėl tokia rizika neturėtų tapti pagrindu ES susilaikyti nuo reikšmingą poveikį galinčių turėti sankcijų įvedimo yra poreikis parodyti, kad tokie veiksmai kaip priverstinis lėktuvo nutupdymas, nebus toleruojami.
Ekonominės sankcijos turi ne vieną paskirtį – signalizuoti paramą tiems, kas patiria prievartą, rodyti, kad rimtai žiūrima į liberalios demokratijos vertybes, ir ypač signalizuoti autoritarinių šalių elitui, kad tam tikri veiksmai, pažeidžiantys tarptautinius susitarimus ir vertybinius principus, yra nepriimtini ir neišvengiamai kainuos tiems, kas jų imasi.
Kitaip sakant, Vakarų atsakas svarbus kaip atgrasymo nuo panašių „valstybinio terorizmo aktų“ ateityje priemonė. Jei į tai nebus reaguojama reikšmingus nuostolius Baltarusijos režimui galinčiomis sukelti sankcijomis, ateityje ne tik šios, bet ir kitų autoritarinių šalių režimai gali elgtis panašiai, persekiodami jų valdžia nepatenkintus piliečius bei sukeldami pavojų ir jiems, ir ES šalių piliečiams.
Kartu ES turėtų įvertinti tokių sankcijų galimą neigiamą šalutinį poveikį ir rizikas. Tarp jų – ir galimas neigiamas ekonominis poveikis Baltarusijos gyventojams, kurie nepritaria dabartiniam režimui, ir galimas neigiamas ekonominis poveikis ES šalių įmonėms (Lietuvos atveju – Lietuvos geležinkeliams, Klaipėdos uosto krovos kompanijoms, turizmo sektoriui ir pan.), ir didesnės paskatos Baltarusijai dar labiau susisieti priklausomybės ryšiais su Rusija (nors kai kas sakytų, kad tie ryšiai jau seniai yra tokie stiprūs, kad šiuo požiūriu mažai kas gali pasikeisti).
ES valstybės turėtų įvertinti ir vykdomą politiką Rusijos atžvilgiu
Įvertinus galimą šalutinį sankcijų poveikį reikėtų siekti jį minimizuoti, o tam ypač svarbu, kad visos ES valstybės (taip pat ir JAV, Jungtinė Karalystė ir kitos Vakarų šalys) koordinuotų savo atsaką, taip mažindamos galimybes Minskui sankcijas apeiti. Tai, jog prievartinis lėktuvo nutupdymas Minske vienu ar kitu būdu paveikė keliolikos ES šalių interesus didina tikimybę, kad šį kartą joms lengviau pavyks pasiekti konsensusą dėl atsako.
Tuo tarpu Baltarusijos priklausomybės nuo Rusijos didėjimo rizika reiškia, kad ES valstybės turėtų įvertinti ir vykdomą politiką Rusijos atžvilgiu. Daugybė ženklų rodo, kad Maskva remia tokius Minsko veiksmus, kurie nepriimtini ES. Tad kartu turėtų būti keliamas klausimas, ar iki šiol ES įvestos sankcijos Rusijos pareigūnams, siejamiems su nusikalstama veikla prieš savo ir kitų šalių piliečius, yra pakankamos.
Ar neturėtų būti sprendžiamas ir Vakarų ekonominių santykių su Rusija, įskaitant ir prekybą energetikos ištekliais, klausimas? Atsakymas į šį klausimą ir bus tikrasis testas, kuris parodys, kiek rimtai ES šalys žiūri į savo deklaruojamas vertybes.
Ramūnas Vilpišauskas yra VU TSPMI Jean Monnet profesorius.
