Baigiantis vasarai bei artėjant Seimo rudens sesijos pradžiai įprasta aptarti svarbiausius rudens sesijos darbus ir valdančiųjų planus. Tik ši rudens sesija bus kitokia. Nes kitokia buvo ir vasara, kai krizių valdymas pakoregavo ministrų ir kitų politikų atostogų planus. Ir kol kas krizių pabaigos nematyti.
Nors Lietuvoje auga pasiskiepijusių skaičius, tačiau jis vis dar pernelyg menkas, kad galima būtų tvirčiau kalbėti apie galimą visuotinį imunitetą bei elgsenos ribojimų visišką atlaisvinimą. Be to, pastarojo prognozes apsunkina naujų COVID-19 viruso atmainų paplitimas.
Visa tai reiškia, kad ribojimai nepasiskiepijusiems ir toliau išliks vienu iš pagrindinių politinės darbotvarkės ir dalies visuomenės nepasitenkinimo objektu, ką rodo ir planuojamas protesto mitingas rudens Seimo sesijos pradžios dieną.
Ribojimai nepasiskiepijusiems išliks vienu iš pagrindinių politinės darbotvarkės ir dalies visuomenės nepasitenkinimo objektu.
Taip pat neslūgsta ir nelegalios migracijos krizė. Lietuvos pareigūnams pradėjus nebeįsileisti nelegaliai sieną bandančių kirsti migrantų iš Baltarusijos, tokiu būdu atvykstančių skaičiai sumažėjo. Tačiau pastaruoju metu bandymai kirsti sieną vėl suintensyvėjo. Be to, tebesprendžiami jau į Lietuvą patekusių nelegalių migrantų tolesnio apgyvendinimo sąlygų, svarbiausiųjų paslaugų jiems suteikimo bei prieglobsčio prašymų nagrinėjimo klausimai.
Papildomo politikų ir šalies saugumo tarnybų dėmesio reikia ir rugsėjo mėnesį planuojamoms Rusijos ir Baltarusijos karinėms pratyboms. Ši geopolitinė įtampa veikiausiai neatslūgs ir po jų. Be to, ilgainiui stiprės ir kitų užsienio politikos sprendimų, pavyzdžiui, Kinijos atsako į Lietuvos santykių su Taivanu plėtojimą, pasekmės.
Tad kol kas atrodo, jog politinis rudens sezonas bus kelių vienu metu vykstančių krizių valdymo sezonas. Tai reiškia, jog mažiau laiko, dėmesio ir kitų išteklių bus skiriama ilgalaikėms Vyriausybės programoje numatytoms reformoms.
Tie valstybės tarnautojai, kurie atsakingi už valstybės tarnybos ar švietimo reformų parengimą, nebūtinai dalyvauja krizių valdyme ir gali susitelkti į svarbiausių pertvarkų parengimą. Tačiau ministrų, premjerės bei Seimo narių darbotvarkė visada yra ribota.
Būtent todėl yra svarbu turėti nedaug prioritetinių darbų ir stengtis išlaikyti tam nuolatinį dėmesį, ypač telkiant paramą jiems visuomenėje ir tarp svarbiausių politinių sprendimų priėmėjų. Tačiau kai nuolat tenka dalyvauti krizių valdymo operatyvinių sprendimų priėmime ir juos viešai komentuoti, galimybės paraleliai rengti ir vykdyti reformas tampa labai menkos.
Tvarios alternatyvos dabartinei valdančiai koalicijai kol kas nesimato.
Tiesa, kol kas nematyti ženklų, kad rudenį pačiai valdančiajai koalicijai gali kilti iširimo grėsmė. Nors identiteto politikos klausimais, pavyzdžiui, dėl Partnerystės įstatymo ar Stambulo konvencijos, koalicijos narių (ar atskirų partijų viduje) pozicijos skiriasi, tačiau opozicija šiais klausimais yra taip pat susiskaldžiusi ir ta fragmentacija, tikėtina, dar padidės, kai nuo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų frakcijos (LVŽS) atskirs dalis jos narių.
Tvarios alternatyvos dabartinei valdančiai koalicijai kol kas nesimato. O ir kiti Seimo rinkimai dar gana toli, kad prasidėtų išskaičiavimas, ar kažkam iš valdančiųjų labiau apsimokėtų pasitraukti iš koalicijos ir nebūti siejamiems su šiuo metu nepopuliariais Vyriausybės sprendimais ar pasiteisinant, jog koalicijos partneriai neleidžia įgyvendinti rinkiminių pažadų.
Kita šiai Vyriausybei ir valdančiai koalicijai palanki aplinkybė yra santykinai gera Lietuvos ekonominė padėtis, kuri smarkiai palengvina viešųjų finansų planavimą ir krizės valdymo metu iškylančių poreikių padengimą.
Kaip praėjusiais metais prasidėjus pandemijai patyrė ankstesnė vyriausybė, taip ir šiai daugiausia problemų, atrodo, sukelia biurokratinės procedūros, pavyzdžiui, viešųjų pirkimų vykdymas, ir administraciniai trukdžiai, o ne pinigų trūkumas. Tad dabartinės situacijos specifika yra kitokia, nei ankstesnių krizių metu – 1998–1999 m. ar 2008–2009 m.
Ši krizė išskirtinė tuo, jog jos metu pinigai nėra problema. Ne tik privačiame sektoriuje auga atlyginimai, vartojimas ir kiti rodikliai. Vyriausybė planuodama kitų metų biudžetą ketina didinti ir viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimus bei indeksuoti pensijas.
Todėl tai reiškia, kad aštrių politinių ginčų ekonominiais ir socialiniais klausimais neturėtų kilti, net jei ir augs kainos ar toliau didės įsiskolinimas. Ginčai apie tai, kiek sparčiai turėtų didėti pensijos visgi nėra tokie aštrūs, kaip ginčai apie tai, ar jas mažinti, ar ne.
Bet šią palankią valdantiesiems aplinkybę užgožia jau minėti identiteto konfliktai, kuriuos toliau kurstys ir nesibaigiančios krizės, ir politinėje darbotvarkėje numatyti teisėkūros projektai, ir norinčių šiais konfliktais pasinaudoti politinių veikėjų aktyvumas.
Į šiuos konfliktus įsijautusioms LVŽS, Regionų bei Darbo partijoms gali sumažėti paskatų ir prisijungti prie rengiamų susitarimų dėl švietimo reformų ar užsienio politikos. Neaiškios ir Lietuvos socialdemokratų nuostatos šių reformų klausimais. Tikėtina, jog rudens politinis sezonas bus įtemptas, bet nelengvas jis bus ne tik valdantiesiems.
Ramūnas Vilpišauskas yra VU TSPMI Jean Monnet profesorius
