Tiksli jo data dar nėra aiški, bet jau sutarta dėl referendumo klausimo formuluotės. Tiesa, pirminė pastarosios versija „Ar Jungtinė Karalystė turėtų likti ES nare?“, kurią euroskeptikai įvertino kaip skatinančią balsuoti už tolesnę šalies narystę ES, buvo pakeista į „Ar Jungtinė Karalystė turėtų likti ES nare, ar išstoti iš ES?“.
Praėjusią savaitę apie savo veiklos pradžią paskelbė dviejų Britanijos išstojimą iš ES palaikančių iniciatyvų „Išstokim iš ES“ (Leave.EU) ir „Balsuok išstoti“ (Vote Leave) organizatoriai. Šių dviejų iniciatyvų atstovai turės konkuruoti ne tik su remiančiais Britanijos narystę ES, bet ir tarpusavyje dėl oficialaus išstojimą remiančios agitatorės statuso ir tam numatyto finansavimo. Tad jau dabar konkuruojama pranešimais apie turimą pagrindinių Britanijos politinių partijų narių, verslo ir kitų žinomų veikėjų paramą.
Euroskeptikų ketinimų rimtumą turėtų rodyti ir pranešimai apie samdomus viešųjų ryšių specialistus iš JAV, užsiimančius referendumų kampanijų organizavimu ir skelbiančius, jog jų sėkmės rodiklis yra 90 proc. Šios savaitės pradžioje viešą kampaniją pradėjo ir Britanijos narystę ES palaikanti iniciatyva „Britanija stipresnė Europoje“, kurią pristatė būrys žinomų politinio ir verslo elito atstovų, akcentuojančių pragmatizmą ir poreikį kartu reformuoti ES.
Nors Britanijos narystę ES remia neseniai parlamento rinkimus laimėjęs šalies premjeras D.Cameronas (jei pavyks susitarti su partneriais ES dėl kai kurių Britanijos narystės sąlygų peržiūros), jo paties partijoje nuomonės šiuo klausimu smarkiai skiriasi. Neapibrėžtumą dėl planuojamo referendumo baigties stiprina ir pastaruoju metu sumažėjęs atotrūkis tarp anksčiau visuomenės nuomonės apklausose pirmavusių Britanijos narystės ES rėmėjų skaičiaus ir juos prisivijusių išstojimo iš ES šalininkų.
Euroskeptikų ketinimų rimtumą turėtų rodyti ir pranešimai apie samdomus viešųjų ryšių specialistus iš JAV, užsiimančius referendumų kampanijų organizavimu ir skelbiančius, jog jų sėkmės rodiklis yra 90 proc.
Manoma, kad tam įtakos galėjo turėti euro zonos ir pabėgėlių krizės, su kuriomis sunkiai tvarkosi ES. Apie tai, kaip suvaldyti pabėgėlių srautus ES kaimynystėje ir apie planuojamą Britanijos referendumą bus kalbama ir šiandien prasidedančiame Europos vadovų tarybos susitikime. Žinoma, jame dominuos pabėgėlių krizės klausimai, o Britanijos premjeras tik trumpai informuos kolegas apie pasirengimą referendumui ir Britanijai aktualius klausimus, dėl kurių jis tikisi sutarimo su partneriais ES. Tačiau artėjant artėjant gruodžio ar 2016 metų kovo mėnesio Europos vadovų tarybos susitikimams ši diskusija tarp Britanijos ir kitų ES valstybių narių taps konkretesnė ir intensyvesnė.
Pastebėtina, kad kol kas neapibrėžtą situaciją dėl to, kuri pusė referendume gali tikėtis didesnės rinkėjų paramos, Britanijos premjeras gali išnaudoti derybose su partneriais ES kaip argumentą dėl didesnio pastarųjų supratingumo Britanijos atžvilgiu. Bet tam, kad šios derybos būtų konstruktyvios, Britanijos vyriausybė pirmiausia turi aiškiai pasakyti, kokio susitarimo ji siekia tam, kad galėtų tikėtis daugumos rinkėjų palaikymo šalies narystei ES. Anksčiau D. Cameronas yra viešai įvardinęs keturias temas, dėl ko dabartiniai susitarimai ES viduje kelia šalies rinkėjų nepasitenkinimą – tai suverenitetas, sąžiningumas, konkurencingumas ir imigracija.
Paprasčiau kalbant, norima, kad ES sutartyje įrašyta nuostata dėl to, jog integracijos tikslas yra „kuo glaudesnė sąjunga“, nebūtų taikoma Britanijai, kad šios šalies finansinis sektorius nebūtų nesąžiningai diskriminuojamas, kuriant ES bankų sąjungą ir toliau integruojantis euro zonos šalims, kad ES imtųsi ekonomikos dereguliavimo reformų, stiprinančių jos konkurencingumą, ir kad būtų peržiūrėta migracijos tarp ES šalių politika, mažinant paskatas žmonėms atvykti į Britaniją vien dėl to, kad pasinaudotų jos socialinės paramos sistema.
Pastarosiomis dienomis Britanijos žiniasklaida, remdamasi šaltiniais šalies vyriausybėje, išvardino jau kiek kitokį derybinių reikalavimų sąrašą: aiškus sutarimas, kad „kuo glaudesnės sąjungos“ nuostata netaikoma Britanijos narystei ES, „aiškus įvardinimas“, kad euras nėra oficiali ES valiuta, „raudonos kortelės“, leidžiančios nacionaliniams ES šalių parlamentams vetuoti naujas ar panaikinti galiojančias ES teisės normas, įtvirtinimas, bei ES institucinės sandaros peržiūra, kuria būtų užtikrinta, kad euro zona nedominuos ir neprimetinės savo sprendimų jai nepriklausančioms ES narėms.
Nors naujasis sąrašas atkartoja dalį ankstesnių reikalavimų, įdomu, kad jame nebeminimas migrantų iš kitų ES šalių teisių klausimas. Gali būti, kad tai – reakcija į prieš savaitę Europos Teisingumo Teismo patarėjo pateiktą nuomonę, kad Teismas turėtų atmesti Europos Komisijos kreipimąsi, kuriame Britanija kaltinama socialinių išmokų ribojimais diskriminuojanti imigrantus iš kitų ES šalių. Taip pat gali būti, kad Britanijos vyriausybė, geriau įvertinusi Vidurio ir Rytų Europos šalių vyriausybių nuostatas dėl jos derybinių reikalavimų, nusprendė pakoreguoti savo požiūrį į šioms šalims aktualų jų piliečių, emigravusių į Britaniją, teisių klausimą.
Netrukus turėtų paaiškėti, ko iš tiesų siekia Britanijos vyriausybė, ką tai galėtų reikšti ES ir kitoms jos šalims bei kokių teisinių ir politinių pasekmių turės šios derybos. Ypač daug neaiškumo kelia ES sutarties keitimo perspektyva. Net jei ji būtų numatyta jau po referendumo Britanijoje, tai galėtų tapti pretekstu ir kitoms ES šalims iškelti savo pageidavimus, pavyzdžiui, dėl ES galių stiprinimo finansų perskirstymo srityje, pabėgėlių ir migracijos klausimais ar užsienio ir saugumo politikoje. O tai savo ruoštu komplikuotų ne tik derybas su Britanija, bet ir ES sutarties pakeitimo ratifikavimą valstybėse narėse.
Britanijos išstojimas reikštų ne tik ES sumažėjimą gyventojų skaičiumi, ekonomikos bei politikos svoriu pasaulyje, bet ir fragmentaciją Europoje.
Pagrindinis Lietuvos interesas yra tolesnė Didžiosios Britanijos narystė ES. O ir reformuota ES galėtų būti naudinga ne tik Britanijai, bet ir kitoms ES narėms. Britanijos išstojimas reikštų ne tik ES sumažėjimą gyventojų skaičiumi, ekonomikos bei politikos svoriu pasaulyje, bet ir fragmentaciją Europoje. Tai silpnintų ES galią pasaulyje, o kartu ir Lietuvos galimybes išnaudoti narystę ES savo interesų gynimui. Tai – rimta rizika, įvertinant sudėtingą geopolitinę situaciją ES kaimynystėje ir kai kurių šalių mėginimus keisti po Šaltojo karo nusistovėjusią pasaulio tvarką. Gerai, kad nekvestionuojama Britanijos narystė NATO.
Tačiau ES be Britanijos būtų silpnesnė, labiau susitelkusi į savo vidų, skirianti mažiau dėmesio konkurencingumo klausimams ir mažiau įdomi svarbiausiai savo strateginei partnerei JAV. Beje, sėkmingas šiuo metu „išsikvėpusių“ derybų tarp ES ir JAV dėl transatlantinės prekybos ir investicijų sutarties užbaigimas iki referendumo Britanijoje sustiprintų už tolesnę jos narystę ES agituojančių politikų balsą. Nors Lietuva nėra šalis, nuo kurios reikšmingai priklausys Britanijos narystės ES sąlygų peržiūra ar derybos tarp ES ir JAV, svarbu suvokti strateginius šalies interesus ir išnaudoti narystės ES galimybes atstovaujant jiems.
Suprantama, kad Lietuvos politikams artėjantys Seimo rinkimai tampa svarbiausia tema, tačiau pasyviai stebėti Europoje vykstančius pokyčius būtų klaida. O ir Lietuvos balsas būtų stipresnis, jei jos pozicija minėtais klausimais būtų aktyviai derinama su Lenkija, Baltijos ir Šiaurės šalimis.
Prof. Ramūnas Vilpišauskas yra Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktorius
