Taip atsitiko keliaujant su draugais šiauriniame Prancūzijos vyno regione. Apsistojome santykinai nedidelio vyno gamintojo viešbutėlyje (B&B). Smagu susipažinti, paragauti vyno, pasitikrinti, kur ką apylinkėse verta aplankyti. Kitą rytą pusryčiaujant kyla diskusija su šeimininku. Ne apie sūrį ar vyną, o apie politiką.
Tada paaiškėja, kad ūkio savininkas Phillipe‘as yra tvirtas Emmanuelio Macrono rėmėjas. Ne tik pats kaip verslininkas reiškiantis politines nuostatas, bet ir aktyviai agituojantis už E.Macrono judėjimą. Prancūzijai reikia revoliucijos, teigia jis. Daugiau taip negalima. Jei verslo įmonei blogai sekasi, nepasiekiami iškelti tikslai, tada akcininkai pašalina įmonės vadovus, paskiria naujus ir reikalai turi pagerėti. Taip pat turi būti ir politikoje. „Mes pakeisime susikompromitavusius politikus ir tada reikalai pagerės“, sako jis. Į komentarą, kad verslo organizacijos ir šalies valdymas yra skirtingi dalykai atsako tvirtu ir, atrodo, ne kartą naudotu atsakymu – „taip mums nuolat sako, bet mes žinome, kad tai tik elito mėginimas išsaugoti savo pozicijas“.
Įdomu bendrauti su neseniai išrinktojo prezidento šalininku, nes jo teiginiai atitinka paties E.Macrono viešai išsakomas nuostatas. Jis teigia, kad reikia naikinti korupciją politikoje, mažinant parlamento nariams skiriamas lėšas, numatant kadencijų apribojimus bei sumažinant parlamento narių skaičių. Svarbu pakeisti politikos formuotojus, o po to ir pati politika bus keičiama. Nes jei tai nepavyks, tada Prancūzijoje jau pribrendo sąlygos revoliucijai.
Įdomiausias yra jo požiūris į šalies vidaus ir išorės ekonominę aplinką. Viena vertus, jo nuomone, būtina mažinti biurokratinę naštą verslui (pavyzdžiui, švelninti aplinkosaugos normas, iki šiol dažnai buvusias griežtesnėmis nei ES taisyklės, kurios aktualios ūkininkams), priartinti politiką prie žmonių, atvedant į parlamentą narius iš verslo ir kitų sričių, kuriose „žmonės žino kaip reikia dirbti, o ne vien šneka ar moko kitus“, profesionalus, o ne korumpuotus politikus. Jo teigimu, „mums nebereikia ENA (prestižinė Prancūzijos viešojo administravimo mokykla) absolventų politikoje“, tačiau pastebėjus, jog pats yra E.Macronas ją baigęs, atsako, „tai nesvarbu, nes jo judėjimo nariai atėjo iš kitur“.
Ir tada kyla daugiau klausimų apie tokių įsitikinimų nuoseklumą. Ypač apie sąlygų verslui gerinimą šalies viduje ir atsiribojimą nuo išorės konkurencijos. „Socialinis dempingas yra nepriimtinas“, teigia jis, nors pats pripažįsta, jog vynuogių rinkimo metu įdarbina darbininkus iš Lenkijos. Sako, kad moka jiems tiek pat, kiek mokėtų prancūzams, o pastarieji yra išlepinti socialinės apsaugos sistemos ir todėl nėra prasmės jų kviestis sezoniniams darbams. Sako, „čia ne Kinija“, tad reikia laikytis griežtų verslo taisyklių ir saugoti savo rinką, o atsakydamas į klausimą, kur parduoda savo produkciją, ima vardinti užsienio šalis – nuo Skandinavijos ir Baltijos šalių iki Japonijos ar JAV. Pasirodo, Prancūzijos rinka jam yra santykinai nereikšminga. Tad jo verslas smarkiai integruotas į tarptautinės prekybos ir specializacijos tinklus, jis pats nuolat pabrėžia efektyvumo ir rinkos svarbą savo darbe. Nepaisant to, jo manymu, tarptautinė konkurencija dažnai yra neteisinga ir turi būti ribojama. Ypač kai kalbame apie darbo jėgos judėjimą ir imigraciją apskritai. Nors E.Macronas ir D.Trumpas turi daugiau skirtumų nei panašumų, požiūriu į imigrantus kaip ir kritika politiniam korektiškumui jo nuostatos gana panašios į D.Trumpo rėmėjų JAV. Atrodo, jos patvirtina tezę, kad šiuo metu pagrindinis ideologinis konfliktas daugelyje šalių yra ne tarp tradicinės kairės ir dešinės, o tarp šalies atvirumo ir uždarumo pasauliui. Kuo toliau nuo ideologinio centro – tuo didesnė parama uždarumui, o ir centristinė politika pasižymi selektyvumu.
Į bet kokį teiginį, kuris prieštarauja jo įsitikinimams, Phillipe‘as atsako, kad „tada mes eisime kariauti“. Į klausimą, kaip rasite sutarimą dėl ekonominės ir socialinės politikos, nes juk yra daug žmonių, kurie, pritardami politikos išskaidrinimo tikslui, kitaip įsivaizduoja politikos turinį – darbo santykių ar švietimo reformas, atsako taip pat – „tada mes eisime kariauti ir pradėsime naują revoliuciją“.
Nemažai jo teiginių apie politines reformas atitinka tai, ką Lietuvoje siūlo Ramūno Karbauskio Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga. Tai – siūlymai mažinti Seimo narių skaičių, apriboti jų automobilių nuomai ir kitoms reikmėms skiriamas išlaidas, ir ypač pasitikėjimas profesionalais – nepolitikais ir manymas, kad nauji žmonės, atėję iš verslo ar kitų „realaus gyvenimo“ sričių, gali visiškai pakeisti politikos pobūdį. Tačiau Lietuvoje jau buvo galima įsitikinti, kad „nesusitepimo“ ankstesnės politinės veiklos patirtimi neužtenka tam, kad būtų telkiama visuomenė ir priimami adekvatūs sprendimai.
Politika neatsiejama nuo konfliktų, o šiuolaikinės liberalios demokratijos tikslas yra išspręsti tokius konfliktus imantis kuo mažiau prievartos ir apsaugant kitaip galvojančias mažumas. Tam būtinas ne tik padorumas, bet ir įgūdžiai įsiklausyti, analizuoti, argumentuoti ir telkti sutarimą. Tad kyla klausimas, kaip po pusmečio ar metų atrodys Prancūzijos politinė arena, ypač E.Macrono judėjimo narių susitelkimas parlamente bei gebėjimas rasti sutarimą su skirtingus interesus turinčiomis visuomenės grupėmis dėl šaliai reikalingų pertvarkų ir iš globalios aplinkos kylančių pokyčių valdymo. Atsakymas į šį klausimą bus svarbus ne tik Prancūzijai, bet visai Europos Sąjungai.
Prof. Ramūnas Vilpišauskas yra Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktorius.
