Nors dėl to susitikimas jau pavadintas nuobodžiu, tačiau daugelis klausimų, kuriuos svarstys Briuselyje susirinkę vadovai, vienaip ar kitaip susiję su visos ES patikimumu tiek išorės partnerių, tiek ES valstybių narių gyventojų akyse. Tai – ir dėl Valonijos regiono Belgijoje nepritarimo užstrigęs ES ir Kanados laisvos prekybos sutarties ratifikavimo procesas, ir dėl referendumo Olandijoje jau pusmetį neišsprendžiamas ES asociacijos su Ukraina sutarties ratifikavimo klausimas, ir dėl Rusijos dalyvavimo karinėse operacijose Sirijoje bei konflikto palaikymo Rytų Ukrainoje suaktyvėjusios diskusijos tarp ES šalių dėl esamų sankcijų pratęsimo ar naujų įvedimo atsakingiems pareigūnams. Dar galima pridėti ir susitarimus dėl pabėgėlių srautų valdymo tarp ES ir Turkijos bei kitų Pietų kaimynystės šalių.
Turbūt pirmas atsakymas, ateinantis į galvą – tokia yra demokratijos kaina.
Ar ES yra veiksminga ir patikima partnerė, kai taip sudėtinga jos narėms rasti sutarimą ir priimti sprendimus, ypač po to, kai dėl susitarimų deramasi ne vienerius metus?
Kanados premjeras jau paskelbė, kad jei ES šalys nesutars dėl sutarties ratifikavimo, jis atšauks kitą savaitę suplanuotą vizitą į Briuselį.
Ukrainoje nemažai nusivylusių ES dėl niekaip neišsprendžiamo asociacijos su Ukraina klausimo ir diskusijų, kuriomis gali būti nubrauktos viltys dėl Ukrainos narystės ES perspektyvos. Ką minėtos problemos sako apie kitus svarbius ES darbotvarkės klausimus – galimybes sėkmingai susiderėti dėl laisvos prekybos su JAV ar dėl naujo santykių apibrėžimo su Britanija?
Turbūt pirmas atsakymas, ateinantis į galvą – tokia yra demokratijos kaina. Juk tiek Kanados, tiek Ukrainos vyriausybė ir gyventojai turėtų žinoti, kad ES privalo laikytis joje galiojančių procedūrų ir kad susitarimams turi pritarti valstybės narės jose galiojančių įstatymų pagrindu. Dažnai ES sprendimai priimami taip lėtai ne todėl, kad trūksta žinojimo, ką daryti, bet todėl, kad turimus siūlymus reikia suderinti tarp daugybės veikėjų tiek valstybių viduje, tiek ir tarp jų. Tačiau taip formuluojama dilema tarp patikimumo ir legitimumo nėra visiškai teisinga. Būtina matyti kitą svarbų dalyką – ES yra tiek patikima ir demokratiška, kiek patikimos ir demokratiškos yra visos jos valstybės narės.
Dažnai ES sprendimai priimami taip lėtai ne todėl, kad trūksta žinojimo, ką daryti, bet todėl, kad turimus siūlymus reikia suderinti tarp daugybės veikėjų tiek valstybių viduje, tiek ir tarp jų.
Tad pirmiausia reikia vertinti, kas vyksta ES valstybėse ir Vakarų demokratijose apskritai. O jose matome atstovaujamosios demokratijos institucijų krizę, kurią turbūt ryškiausiai iliustruoja ką tik įvykę paskutiniai debatai tarp kandidatų į JAV prezidento postą.
Juose D.Trump'as nedviprasmiškai pareiškė, kad jo pasitikėjimas rinkimų rezultatais priklausys... nuo jų rezultato. Kitaip sakant, jei jis nelaimės, jis manys, kad rinkimai buvo suklastoti. Tai reiškia nepasitikėjimą pamatiniu liberalios demokratijos principu.
Neabejotina, kad tokia pozicija nėra vien jo asmeninis įgeidis. Ji atspindi didelės dalies rinkėjų nepasitikėjimą „Vašingtono elitu“ ir atstovaujamosiomis institucijomis apskritai. Britanijoje nuo pat referendumo dėl išstojimo iš ES vyksta politikų ir teisininkų diskusija dėl šalies parlamento vaidmens derybose su ES ir ratifikuojant jų rezultatus. Panašios diskusijos apie santykį tarp renkamų politikų bei jų rinkėjų, apie daugumos galią prieš liberalios demokratijos saugomas mažumas, apie ekspertines institucijas (teismus, centrinius bankus ir kitas) vyksta daugelyje kitų Vakarų valstybių.
Nenuostabu, kad šie procesai veikia ir ES. Nemažai ES institucijų tradiciškai veikia kaip ekspertinės institucijos, kurioms valstybės narės patiki atstovauti jų interesams tiek derybose dėl prekybos liberalizavimo, tiek prižiūrint, kad kiekviena ES šalis laikytųsi priimtų taisyklių, kai dėl jų sutariama. Tam jos gauna mandatą iš valstybių narių, o jų siūlymai tiek dėl ES teisės normų, tiek dėl susitarimų su kitomis šalimis paprastai yra grindžiami analize ir ekspertų vertinimais. Pavyzdžiui, prekybos liberalizavimas grindžiamas keletą dešimtmečių gyvuojančiu tvirtu sutarimu tarp ekonomistų dėl laisvos prekybos teikiamos naudos dalyvaujančių šalių gyventojams ir ekonomikos plėtrai.
Stiprėjantis nepasitikėjimas ekspertinėmis institucijomis sukuria vis daugiau apribojimų ir ES veiklai. Be to, svarbus ir tarptautinės prekybos, investicijų ir ypač žmonių judėjimo tarp valstybių politizavimas nacionalinėje daugelio šalių politikoje. Išaugę tarptautinės integracijos mastai vis didesniam skaičiui rinkėjų tampa nepriimtini, o tuo neišvengiamai naudojasi jų balsų siekiantys politikai.
Naudojasi nekreipdami dėmesio į ekspertų konsensusą, faktus ar nusistovėjusias normas. Šios įtampos kyla iš to, jog ekonomika yra tarptautinė, o politika yra ir ilgai bus nacionalinė. ES ypač aštriai patiria šios įtampos pasekmes, nes yra vienas labiausiai integruotų regionų pasaulyje, be to, jame dalyvaujančios šalys skiriasi ekonominio išsivystymo lygiu. Imigracijos srautai ir juos lydintys ginčai dėl „socialinio dempingo“ yra konkretūs to pavyzdžiai.
Šių įtampų valdymas labiausiai priklausys ne nuo to, ar ES bus daugiau, ar mažiau politizuota. Jis priklausys nuo liberalios demokratijos tvirtumo, įvertinant ir kitų, autoritarinių pasaulio veikėjų aktyvų dalyvavimą demokratijų reikaluose. Jis priklausys nuo demokratiškai išrinktų politikų gebėjimo įtikinti rinkėjus pripažinti nemalonią tiesą apie poreikį keistis ir išnaudoti tokias institucijas kaip ES bei NATO sprendžiant išlikimo globaliame pasaulyje iššūkį.
Prof. Ramūnas Vilpišauskas yra Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktorius
