Tiesa, nuo pat euro zonos krizės pradžios prieš daugiau nei penkerius metus buvo surengta daugybė „istorinių“ krizės valdymui skirtų susitikimų. Tačiau nors iš euro zonos dar nepasitraukė nei viena šalis, ekonominė padėtis joje artima stagnacijai, o vienintelė gera naujiena yra sparčiai auganti Airijos ekonomika.
Portugalijoje po rinkimų šį rudenį kilo politinė krizė, po kurios suformuota kairiųjų vyriausybė mėgins suderinti narystę euro zonoje bei įsipareigojimus mažinti biudžeto deficitą su populistiniais priešrinkiminiais pažadais.
Ispanijoje šios savaitės pabaigoje vyks parlamento rinkimai, po kurių naujai vyriausybei teks spręsti ne tik ekonominės politikos klausimus, bet ir tvarkytis su nepriklausomybės siekiančiais Katalonijos politikais. Graikijos vyriausybė imasi privatizavimo ir kitų reformų, tačiau jų įgyvendinimas lėtas, o sėkmė labai neaiški.
Nors EVT darbotvarkėje yra numatyta diskusija apie ekonominės ir pinigų sąjungos reikalus, tačiau abejotina, ar šioje srityje bus priimti kokie nors reikšmingi sprendimai. Veikiausiai bus apsiribota Europos centrinio banko vykdomų priemonių aptarimu bei bendro pobūdžio pasvarstymais apie tolesnį bankinės sąjungos stiprinimą ir kitus pernelyg neįpareigojančius ekonominės valdysenos klausimus. Bet kokius naujus žingsnius gilesnės integracijos tarp euro zonos šalių link riboja sustiprėjęs euroskepticizmas daugelyje ES šalių.
Nors niūriausios prognozės dėl neseniai įvykusių regioninių rinkimų Prancūzijoje nepasitvirtino, tačiau Nacionalinio fronto populiarumas išlieka toks aukštas, kad tradicinės partijos negali jo ignoruoti.
Sudėtinga situacija ir Didžiojoje Britanijoje, kur iš UKIP euroskeptikų vėliavą perėmė dalis šalies premjero D.Camerono partijos kolegų, o jis pats jau įsivarė save į kampą, iškėlęs idėją įvesti ketverių metų terminą, kurio metu nebūtų mokamos socialinės išmokas į jas šiuo metu galintiems pretenduoti imigrantams iš kitų ES šalių. Nuo pat pradžių buvo aišku, kad migrantų teisės bus viena jautriausių temų Britanijos derybose dėl jos tolesnės narystės ES, o konkretaus reikalavimo suformulavimas didina riziką, kad bet koks nukrypimas nuo jo šalyje bus traktuojamas kaip premjero pralaimėjimas ir padidins Britanijos išstojimo iš ES riziką.
Briuselyje susirinkę vadovai kalbėsis apie tai, kaip padėti D.Cameronui po kelių mėnesių užbaigus derybas suvaidinti savo šalies politinėje scenoje laimėtoją, tuo pačiu užsitikrinant, kad nebus įtvirtinta kitų ES šalių gyventojų diskriminacija. ES institucijų teisininkai pasižymi lakia fantazija ir gebėjimu įsprausti teisę į politikos rėmus – jau dabar svarstomi tokie variantai kaip „ekstremalios situacijos“ apibrėžimas, kada Britanija galėtų įvesti apribojimus imigrantams. Tačiau senkanti kitų ES šalių vadovų kantrybė gali smarkiai apsunkinti derybas ir jų vertinimą Britanijoje, kuris paveiks ir planuojamo referendumo dėl šalies išstojimo iš ES rezultatus.
Vis dėlto ne sustiprėjęs euroskepticizmas yra pagrindinė priežastis, kodėl Briuselyje nebus proveržių ekonomikos atsigavimo ar euro zonos valdymo klausimais. Svarbiausia priežastis yra daug skubesnių sprendimų laukiančios problemos – pabėgėlių srautų suvaldymas, kova su terorizmu, santykiai su Rusija. Kol kas pabėgėlių srautų problemos sprendimui labiausiai padėjo atšalęs oras, o ne suderinti ES ir jos valstybių veiksmai.
Pabėgėlių registravimo, deportavimo į kilmės šalis ar perkėlimo į kitas ES valstybes sistema vis dar neveikia, nors jau prieš keletą mėnesių apie visa tai buvo skelbiama kaip apie ypatingos skubos priemones. Šią savaitę paviešinti Europos Komisijos siūlymai smarkiai sustiprinti ES galias kontroliuojant jos išorės sienas iš karto susilaukė kai kurių ES šalių kritikos. Tačiau aišku, kad tokia situacija, kai išorės sienos iš esmės yra nekontroliuojamos, o Šengeno viduje žmonės laisvai juda tarp šalių, ilgai negalės egzistuoti. Arba Šengeno šalys, nesugebančios pačios kontroliuoti savo sienų, turės sutikti su suvereniteto perleidimu ES, organizuojant išorės sienų priežiūrą, arba turės pasitraukti iš Šengeno erdvės.
Žmonių judėjimas glaudžiai susijęs ir su kitu svarbiu EVT darbotvarkės klausimu – kova su terorizmu. Tikėtina, kad bus aptartos priemonės dėl informacijos keitimosi tarp valstybių narių tarnybų, tačiau sunku tikėtis kokios nors pažangos, siekiant neutralizuoti vadinamą „Islamo valstybę“ Sirijoje, Irake bei Libijoje. Šiuo atžvilgiu daug svarbesnis yra JAV vaidmuo, o dabartinė šios šalies administracija tikisi, kad džihadistus pavyks susilpninti apsiribojant smūgiais iš oro, specialiųjų pajėgų operacijomis vietoje bei parama su džihadistais kovojančioms grupėms. Bent kol kas neatrodo, kad šios viltys pildytųsi. Kol kas menką poveikį tam padarė ir Rusijos dalyvavimas konflikte Sirijoje. Veikiau atvirkščiai – jos pradėtas bombardavimas padidino pabėgėlių srautą iš Sirijos.
Santykių su Rusija tema Briuselyje iškils ne kartą ir ne tik diskutuojant apie kovą su teroristais. Nors ekonominės sankcijos Rusijos atžvilgiu bus pratęstos, tačiau netikėtai Italijos premjero sukelta diskusija bei neseniai paviešintas Europos Komisijos pirmininko J. C. Junckerio laiškas Rusijos prezidentui dėl glaudesnių prekybinių santykių perspektyvos rodo, kad ES šalių konsensusas šiais klausimais yra gana trapus. Beje, minėto laiško atsiradimui veikiausiai nemažą įtaką padarė Vokietijos politikai, kurie taip pat susilaukė kritikos iš Vidurio ir Rytų Europos šalių ir dėl Nordstream II projekto.
Visas šis problemų sąrašas rodo, kad daugialypė krizė yra tapusi nauja įprasta ES būsena. Neišspręsta euro zonos krizė riboja finansines galimybes spręsti kitas krizes, o pabėgėlių krizė ir terorizmo grėsmė didina ES politinės fragmentacijos ir dezintegracijos tikimybę. Pastarąja suinteresuoti tokie išorės veikėjai kaip Rusija ar vadinamoji „Islamo valstybė“.
Lietuvos interesas yra išsaugoti ES integralumą tose srityse, kurios svarbios jos interesų požiūriu, pavyzdžiui, Šengeno erdvę ir bendrąją rinką, stiprinti energetinę integraciją, tuo pačiu išlaikant savarankiškumą tose srityse, dėl kurių ES valstybių narų pozicijos pernelyg skiriasi, o bendri spendimai gali riboti šalies ekonominį augimą arba veiksmingą užsienio politiką. Tik galiausiai gali tekti rinktis mažesnę blogybę iš kelių galimų.
Prof. Ramūnas Vilpišauskas yra Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktorius
